Visur Kalėdos, tik ne Dohoje...

2010 m gruodžio 19 d. Visur Kalėdos, tik ne Dohoje...

Gruodis... Paskutinis šių metų mėnuo. Pirmosios Kalėdos ir pirmieji Naujieji metai toli nuo šeimos ir draugų... Keista... Dar kažkaip nesusivokia, bet su kiekviena diena tai tampa vis realiau ir realiau.

Čia nėra jokios šventinės nuotaikos, nes šioje šalyje šios šventės nešvenčiamos ir be to, kaip gali būti tokia nuotaika, kai už lango +27 ir daugiau, nesimato jokio sniego ir kalėdinių eglučių... Prekybos centrai tarsi bando kažką imituoti, bet vistiek jiems sunkiai sekasi. Vienintelis dalykas, kuris prekybos centrus priartina prie šventinės nuotaikos, išskyrus dirbtines eglutes, yra kondicionierių pučiamas šaltis... Taip, be megztinio eiti apsipirkti yra tikra savižudybė, nes jaučiu gali sušalti ir nukristi kur nors po suoliuku...

Taigi, toks tas šventinis laikotarpis Dohoje, keistas, tačiau savotiškai įdomus... O kol šventės nenumaldomai artėja aš ir toliau keliauju po pasaulį. Kalėdos ar Naujieji metai, lėktuvai nesustoja skraidyti, o mes nesustojame dirbti.

TOLIAU APLINK PASAULĮ

Gruodžio mėnuo prasidėjo kelione į Indiją, vėl grįžau į Kočį. Keistą ir prieskoniais kvepiantį (na prieskoniai kevpia tik kai kuriose vietose, didžioji dalis šio miesto smirda nuo stovinčio vandens kanaluose) miestą. Šį kartą aplankiau kiniečių žvejybos tinklus, kurie buvo pastatyti prieš 500 metų. Tikrai įdomus ir įspūdingas vaizdas.

Kiniečių žvejybos tinklai

Po Indijos sekė apsisukiamieji skrydžiai, nieko įdomaus ir nieko įspūdingo, aukštyn, žemyn ir namuose...

EVERESTO PAPĖDĖJE

Pirmoji kryptis šį mėnesį, kurioje svečiavausi pirmą kartą buvo Nepalas ir jo sostinė Katmandu. Katmandu - tai miestas Nepale  iš visų pusių apsuptas Himalajų kalnynų, kurių viršūnes ir slėnius galima matyti aplinkui, viena iš viršūnių, kurios deja nematyti iš miesto, tai žymusis Everestas, tam kad jį pamatyti reikia minimum vienos dienos... Taigi, šią pramogą pasilikau kitam kartui.

Dar vienas įžymūs objektas, kurį reikia aplankyti Katmandu yra Monkey Temple (Beždžionių šventykla), taip ją vadina visi turistai, kurie atvysta į Katmandu.

Šį kartą, kaip jau ir minėjau lankiausi šventykloje, tai šventykla esanti ant aukšto kalno, skirta garbinti Budai. Nepale pagrindinė religija yra budizmas, tada hindi ir labai labai ir net labai nedidelis procentas yra muslmonų.

Tai ką ten išgirdau apie budizmą mane sužavėjo, tai labai įdomi ir savita religija, hindi yra labai panašu į budizmą...

Šventykla yra aukšto kalno viršunėje iš kurios atsiveria nuostabi miesto panorama su kalnais aplinkui jį... Visas miestas yra apsuptas didingųjų Himalajų, tai mietsas slėnyje... Pastoviai tvyro rūkas, oro temperatūra nuostabi ir saulė maloniai šildo veidą... Ant kalno, nuostabiai atsiveriančia panorama grožisi daug turistų. Pasirodo Katmandu yra labai lankoma vieta. Čia žmonės atvyksta melstis, lipti į kalnus ar net šiaip paatostogauti, kas beje visai protinga, kadangi tai tikrai pigus miestas ir yra į ką akis paganyti...

Nakyinis gyvenimas šiame mieste taip virte verda... Natiniai klubai, anktinis tugus ir nesibaigiančios linksmybės. Šiame mieste gatvėje, visai be didelių vargu gali nusipirkti svaigalų, turiu galvoje ne alkoholį. Visiškai laisvai gali gauti marichuanos ar hašišo. Prekiaiviai gatvėje siūlo įsigyti šiū gėrybių kone kiekviename žingsnyje... O vėliau bet kuriame bare gali sau netrukdomas svaigintis.

Nepaliečiai labai malonūs žmonės. Visiškai nįkyrūs, besišypsantys ir paslaugūs. Tiesa pastoviai spjaudosi, nesvarbu vyras ar moteris bet gatvėje spjauna riebiai :) Pats miestas nėra vienas iš švariausių ir tvarkingiausių... Nežinau ar norėčiau ten vairuoti automobilį... Kadangi visišai nesupratau ten galiojančiių taisyklių, o be to pastoviai kamščiai gatvėse, nepriklausomai nuo dienos metos, faktiškai visą dieną gatvės užsikimšusios, gal todėl nemažai motociklistų... Jiems labai lengva ir paprasta išvengti kamščių.

Taigi štai toks tas Katmandu, miestas Himalajų papėdėje. Tikiuosi pavyko nupiešti šio miesto piešinį.

Grįžęs iš Katmandų kelias diena silsėjausi Dohoje, na poilsis buvo naktiniuose klubuose su ištrintomis dienomis iš mano gyvenimo nuo per didelio alkohlio kiekio, tačiau nesileiskime į smulkmenas... Kas buvo tas buvo, viskas baigėsi gerai ir aš keliavau į Tailandą. Taip, į šypsenų šalį ir jo sostinę Bankoką...

BESIŠYPSANTIS BANKOKAS IR KITI JO SIURPRIZAI

Pažįstu ne vieną ir ne du žmones, kurie lankėsi Tailande ir pasakojo kaip ten viskas nuostabu ir t.t. Labai džiaugiuosi, kad ir man nuskilo ši galimybė susipažinti su šiuo miestu ir pamatti visas jo šviesiąsias ir tamsiąsias puses. Na manau, kad pamačiau tikrai ne visas, bet vieni dalykai kuriuos mačiau mane šokiravo, kiti maloniai nustebino, o dar kiti pribloškė...

Taigi, pirmasis vakaras Bankoke, tiksliau pirmoji dieną. Mes atvyko pakankamai anksti ryte, visi buvome pavargę, taigi nusprendėme pamiegoti ir tada kartu eiti pavakarieniauti. Po poilsio viešbučio vestibiulije buvau aš, viena kolegė ir mūsų kapitonas... Taigi mes visi trys patraukėme į vieną žymiausių Bankoko gatvių pavadinimu Patpong. Tai gatvė, kurioje yra žymusu trugus, kuriame gali įsigyti visko ko tik širdis geidžia. Ten žmonės pardavinėja laikrodžius, apatinius, batus, drabužius, paveikslus, vibratorius, ginklu, visokio tipo pornaografinius filmus ir t.t. Einant gatve tave kviečia į užsukti į Patpongo žymūjų šou. Tai, kaip čia gražiai lietuviškai išsireikšti hmmm... Angliškai tai Pussy show, o lietuviškai galima pavadinti Putyčių šou, tačiau apie jį truputi vėliau. Pirmiau reikia pavakarieniauti ir apsipirkti...

Taigi pasukome į vieną mažą gatvelę ir nusprendėme prisėsti visai neblogai atrodančiame restorane, o gal tiksliau bare, kur galima paragauti nacionalinės virtuvės patiekalų. Thai virtuvė yra nuostabi ir maistas fantastiškas, o kas gerai Bankoke, jog maisto kokybė labai gera, o kainos labai žemos. Mes tryse už vakarienę su vynu ir į 5 patiekalais sumokėjome 45 dolerius. Maisto buvo per akis, o skonis, kaip jau ir minėjau nuostabus.

Tai iš baro pasukome atgal į pagrindinę turkgaus gatvę, atėjo laikas pamatyti Putyčių šou. Galbūt dauguma nežinote kuo šis šou yra ypatingas? Labai trumpai pabandysiu papasakoti. Tai šou, kuriame moterys rodo nepaprastus sugebėjimus, ką jos gali atlikti su savo putytėmis. Patikėkite manimi, niekada negalėau įsivaizduoti ir pagalvoti, kad šį kūno vieta turi tokias plačias galimybes... Taigi, ką ten mačiau... Apie viską nuo pradžių... Gatvėje mus sustabdęs vyras pasiūlė apsilankyti, suderėjome kainą, kad už įėjimą bus 100 pinigų (Bath`ų) ir plius vienas nemokamas gėrimas. Viskas atrodė normalu ir visai nieko, taigi pakilome į trečia aukštą, kur buvo klubas, mus pasitiko šiltai ir maloniai, pasodino prie staliuko, atnešė gėrimus, o scenoje viena po kitos keistėsi baisos pusnuogės moterys. Pirmoji užlipo į sceną rankose laikydamas penkis balionus, šiuos balionus išdalino mums ir dar dviems su mumis atvykusiems svečiams. Tada ji nusimovė kelnaites, atsigulė scenoje ant nugaros. Atstumas nuo jos iki mūsų buvo apie tris metrus minimus, jei ne keturis. Taigi, ji atsigulė ant nugaros, pasiėmė į savo rankas vamzdelį, į jį įdėjo popierinę strėlytę ir ką jūs sau galvojete ks buvo toliau? Taip, ji įsikišo tą vamzdelį į putyte ir iššovė strėlytę į vieną iš balionų, jis žinoma sprogo, taip ji susprogdino  visus 5 balionus, savo lytinio organo pagalba. Tada antroji mergina užlipusi į sceną įsikišo "ten" markerį ir ant balto popieriaus lapo, savo intymiosios vietos pagalba parašė žodį "HELLO", trečioji naudojo švilpuką ir jai visai gerai sekėsi švilpauti, na o ketvirtoji užlipo į sceną rankose nešina stalo teniso rakete ir kamuoliukais... Turbūt įsivaizduojate kai buvo žaidžiamas šis stalo tenisas... Kamuoliukai buvo servuojami iš jos intymiosios vietos, o svečiui buvo garvė juos atmušti su rakete...

Trečiojo pasirodymo metu mes nusprendėme palikti šį klubą, nes po kiekvieno pasirodymo jos labai šlykščiai ir įkyriai prašydvo arbatpinigių... Taigi, tą pačia minutę kai mes paprašėme sąskaitos šypsenos iš veidų dingo, visi gėrimai buvo staigiai nurinkti ir mums liepta eiti prie baro atsisaityti... Pirmasis nuėjo kapitonas, mes su kolege likome laukti, tada aš pamačiau, kad kažkas negerai, nes jis ginčijasi su klubo vadybininkę, jei ją galima taip pavadinti. Aš atėjau prie kapitono, kuris  buvo apsuptas baisių moterų, merginų ir vaikinų-merginų (anliški vadinamų Ladyboy), dar kitaip žinomų kaip transeksualų arba transvestitų. Visi jie jos ar kokia jų lytis bebūtų reikalvo pinigų. Kaip minėjau pradžioje, kaina turėjo būti 300 Bath, tačiau sąskaitoje, kurią gavome buvo visai kitokia suma, ten buvo 6000 Bath, sakyčiau nemažas skirtumas... Baisiausias dalykas buvo tai, kad tos bobos (atsiprašau, tačiau moterimis negalių jų vadinti, pirštai neklauso, kai bandau surunkti šį žodį klaviatūra kalbedamas apie jas) įspaudė mus abu į kampą... Mes negalėjome žengti nei vieno žingnio, jos rėkė ant mūsų ir reikalavo pinigų, mes joms aiškinome, kad nemokėsime, nes kaina turėjo būti 300, o ne 6000. Tada prasidėjo grasinimai, kad jos iškvies mafiją, mes atsakėme, kad mes išviesime policiją ir t.t. Visa tai tęsėsi apie geras 20 minučių, kaina nuo 6000 nukrito iki 900... tačiau mes vistiek atsisakėme mokėti, kol galiausiai kapitonas davė pinigus (aišku tai buvo 300 Bath) ir mes staigiai nėrėme iš to klubo... Dabar kai prisimenu tai labai juokinga, o tuo metu atrodė, kad tai labai rimta... ir gresia pavojus, nes tos bobos panašios į kinkongą, ypatingai toji pagrindinė... Jei ji duotų man antausį, tai tubūt nukrisčiau be sąmonės iš karto... Na vsrabiausia tai, kad viskas gerai baigėsi. Pamačiau tai apie ką girdėjau ir ką norėjau pamatyti. Visi patraukėme link taksi, mano kolegos išvažiavo į viešbutį, o aš nusprendžiau linkti ir keliauti į naktinį klubą...

Tai buvo nelbogas naktinis klubas, tik bėda ta jog aš buvau vienas... Tuo metu pagalvojau, jei bučiau čia su savo draugais, vakarėlis būtų superinis. Bankokas tikrai gera vieta turinti turitingą naktinį gyvenimą :)

Kitą ryte laukė skrydis į Vietnamą, jo sostinę Hanojų. Šiame mieste mes praleidžiame 8 valandas iš kurių 4 valandos yra laisvo laiko pasivaikščiojimui ir apsipirkimui po miestą... Aš kaip tikrų tikriausia blondinė, pasiėmiau foto aparatą, o atminties kortelę palikau kompiuteryje, kuris liko Bankoko viešbutyje, taigi neturiu nei vienos nuotrauks iš Hanojaus, tačiau tai puiki vieta atostogoms ir poilsiui. Ten pigu, nuostabus maistas, gražu ir šilta... Tik labai gaila, kad tų keturių valandų permažai :) Tačiau iki pagrindinės turgaus gatvės pavyko nusigauti, Hanojuje įsigijau paveikslą, tapyta aliejiniais dažais už 12 dolerių. Paveikslas nemažas, ir labai gražus. Kai pakabinsiu ant sienos įdėsiu jo nuotrauką :)

Grižome vėlai naktį į Bankoką, nukeliavome tiesiai į lovas susitarę anksti ryte susitikti ir keliauti pasižvalgyti po miestą...

Taigi, kitą dieną aplankėme pagrindinius turistinius taškus Bankoke. Didžiąją šventyklą ir didžiuosius rūmus (The Grand Palace & Wat Phra Kaeo) ir gulinčią milžinišką Būdą (Wat Pho). Iki šių objektų keiavome vandens taksi.

Šventykla įspūdingo dydžio ir grožio... Neapsakomai gražu ir fantastiška. Kai matai tuos pastatus negali suvokti kaip jie padaryti. Kaip ir kas juos taip išdekoravo, nes lauko sienos nedažytos. Visos sienos dektuoros mažais, taisiklingos formos stiklo, veidrodžio ar aukso spalvos metalo kvardartukais. Kvardartukas šiek tiekdidenis už klaviartūros mygtuką... Na jie panašaus dydžio, o pastatai milžiniški... Vaizdas tikrai įspūdingas ir protu nesuvokiama kas galėjo taip padaryti kir kiek laiko tam prireikė. Piešiniais margintos sienos, piešiniai labai detalūs ir labai dideli. Viskas atlikta nepriekaištingai ir labai smulkmeniškai... Vaizdai kuriuos mačiau neaprašomi, juos reikia pamatyti patiems...

Iš šventyklos nukeliavome pasižiūrėti Wat Pho, tai milžiniško dydžio Būdos kulptūra, kuri guli dešiniojo šono... Reginys didingas ir nepakartojamas...

Po šios skulptūros aplankymo grįžome į  miestą pavalgyti ir truputi apsipirkti, merginoms reikėjo smulkmenėlių... Vėlgi, už maistą sumokėjome niekingai mažus pinigus... Valgėme japoniškame restoaje, aš už du pagrindinius patiekalus ir kurių vienas buvo vidutinio dydžio suši rinkys, o antrasis buvo kepta lašiša teriaki su teriaki padažu, sumokėjau 11 dolerių. Dar prie viso to gavau dvi lėkštes sriubos, užkandžius ir t.t. Na pabandykite kur nors LT arba kitoje Europos šalyje taip pavalgyti už tokią sumą... Sunkiai pasiseks...

Taigi, toks buvo tas Bankokas, nemiegoję dvylika valandų atlaikėme spetnių valandų skrydį ir sėkmingai, pilni įspūdžių pasiekėme savo namus Dohoje...

Mano grudžio kelionės tik įpusėjo, rytoj anktų ryta skrisiu į apsnigtą ir šaltą Maskvą... Apie ją parašysiu kitame įraše...

KAIP AŠ ĮSIGIJAU VAIRUOTOJO PAŽYMĖJIMĄ

Pagaliau Katare įsigijau vietinį vairuotojo pažymėjimą, taigi dabar galiu vairuoti automobilį, aišku jo dar neturiu, tačiau tikiuosi su laiku pavyks užgyventi, nes čia gyvenimas su automobiliu žymiai paprastesnis :)

Tačia ano teisių įsigijimo istorija labai įdomi ir  manau verta trumpos pastraipos.

Aš kaip ES pilietis turiu ES teises, o turint ES teises nereikia laikyti papildomų vairavimo egzaminų, tiesiog reikia nuvykti į transporto policiją su kompanijos laišku, kad kompanija neprieštarauja, kad aš turėčiau vairuotojo žaymėjimą. Tada transporto policijoje atliekas akių testas, įstaigos kapitonas pasirašo ant specialaus blano ir viskas, per penkias minutes pagaminamos teisės, tiesiog atspausdinama plastikinė kortelė.

Viskas buvo labai langva ir paprasta kol nepasiekiau paskutinio punkto, t.y. kapitono parašo. Kuomet nuėjau pas jį, jis pasiž-iūrėjo visus dokumentus ir t.t. Aišku jis buvo arabas, taigi pasižiūrėjo visus dokumentus, ir tada paklausė kur yra Lietuva, aš jam atsakiau, kad rtų Europoje, netoli Vokietijos, turi bendrą sieną su Lekija. Tai viena iš trijų baltijos šalių ir t.t., o tada jis man ir sako, tiksliau net ne man, nes jis menokėjo normaliai kalbėti angliškai, jis mano tasi vairuotojui pasakė arabiškai, kad aš turiu ateiti kitą dieną iš ryto ir kitas kapitonas pasirašys mano leidimą gauti teises, nes pastaris nežino kur žemėlapyje yra Lietuva. Kaip jums patinka šitas bajeris? Neblogai ane? Negavau parašo vien todėl, kad kažkoks arabas, kurio išprūsimo lygis yra -1 nežino kur yra LT, vos nepasiūlau jam pasiimti žemėlapio ir pasitikrinti. Nes esmė ne kur šalis, o esmė, jog mano vairuotojo pažymėjimas yra ES, to pakanka, bet ne jam :) Na tačiau nesvarbu, svarbiausia, kad jau turiu vairuotojo pažymėjimą, tikiuosi, kad pavyks įsigyti ir automobilį :)

PAGALIAU VISI ŽINOS KUR YRA DOHA

Tikriausiai visi žinote, o kas nežinote, tai sužinosite dabar, jog gruodžio trečią dieną paaiškėjo, kur vyks 2022 metų Pasaulio futbolo čempionato rungtynės... Taip, jos vyks Katare, net negalite įsivaizduoti, kaip čia žmonės ševntė... Visą naktį nenustojo pypsėti automobilių signalai...

Mes visi juokiamės, nes tikrai nelabai įsivaizduojame kaip tos rungtynės vyks liepos ir rugpjūčio ėnsį, kuomet čia yra apie 50 laipsnių karščio. Aišku su pinigais, kuriuose jie čia turi, stadionuose problemos nebus, nes jie planuoja pastatyti atvirus stadionus su specialia oro kondicionavimo sistema, kur oro temperatūra net karščiausią dieną bus apie 25l laipsnius šilumos. Be to toks vienas stadionas jau yra Katare ir jis veikia puikiai, taigi čia tam problemos nebus, tačiau neįsivaizduoju kaip jie atvėsins kitas gatves... Nors kiek girdėjau yra galvojama, specialiai dėl Kataro šias rungtynes perkelti į vasario mėnseį, kuomet oras pas mus yra idealus. Net ir dabar oras visai geras, lengvai vėsokas, nors kartais aš į gatvę einu su žeiminiu megztiniu :) sunku tuo patikėti, bet kai čia +20 tai taip maloniai vėsu kaip LT rudens pradžioje, kuomet labai gera lauke, bet megztukas nepamaišo...

KATARIEČIAI - PSICHOPATAI

Gruodžio 18 diena yra Kataro nerpiklausomybės diena. Šią dieną jie švenčia... Tačiau įsitikinau, jo jie yra psichiškai nesveiki... Pastarąsias dvi dienas eismas Dohoje buvo paralyžuotas, kamščiai nuo ryto iki vakaro, taksi į miesto centrą atsosako vežti, nes jei užstrigsi kamštyje minimum praleisi ten dvi valandas. Katariečiai savo mašinas išpurškę visokiomis slavomis ant mašinų prisikabinėje vėliavėlių. Pastoviai įjungę automobilio garso signalus, o gatvėse totali betvarkė... Įsivaizduokite, dvi mašinos, du Land Cruiser, užblokavo gatvę, t.y. dvi iš trijų eismo juostų, jie išlipo iš mašinų ir viduryje gatvės pradėjo žaisti su vandens šautuvais, kaip kokie maži vaikai.... na tiksliau visiški idiotai.

Mes bandėme nuvykti į klubą, tačiau nesėkmingai, nes kol prireikė alandos pasiekti klubą, tą minutę kai pasiekėme pagalvojome, jog gali būti bėda grįžti laiku namo, taigi taksi vairuotojui pasaėme kad grįžtų atgal, tam prireikė dar vienos valandos. Štai taip  mes atšventėme Kataro nepriklausomybės dieną... Dvi valandas tasi automobilyje...Žinau, kad ne į temą, čia ši pastraipa, bet tiesiog norėjau pasidalinti patirtimi...

Taigi šiam kartui atodo tiek. Labai pasistengsiu padaryti dar vieną įrašą metų gale, kad dar būtų šiais metais, bet nieko negaliu pažadėti...

Taigi jei nebus įrašo, visiems linkiu gražių šiltų ir ramių Kalėdų, bei linksmu ir laimingų Naujųjų metų.

Su linkėjimais ir ilgesiu iš Dohos

Namaste...

Remis

P.S. Namaste - taip sakoma Indijoje ir Nepale. Šis žodis reiškia pasisveikinimą ir atsisveikinimą :) Ir visa ko geriausio palinkėjimą :)

Labai pavėluotas įrašas apie Lapkritį

2010 m. lapkričio 30 d.  Labai pavėluotas įrašas apie Lapkritį

Štai jau ir lapkričio vidurys... Europjoje kvepia Kalėdomis, o Dohoje vėsta oras, kasdieną vis gaiviau ir gaiviau. Pagaliau galima vaikščioti gatvėmis ir kvėpuoti vėsuma ir gaivuma... Galima mgautis pasivaikščiojimais pakrante ir t.t. Nažinoma, tais dalykais galima mėgautis tada kai turi laiko, kurio aš deja visai neturiu, nes skraidau kaip išprotėjęs...

Prasidėjus lapkričiui skraidžiau 10 dienų be sustojimo. Per tas dešimt dienų aplankiau Muncheną, Daką, Kočį ir Madridą, tada turėjau dvi laisvas dienas, po kurių grįžau į Barseloną. Bet apie viską iš eilės...

Tokia buvo mano blog'o pradžia lakričio 17 dieną, kai sėdau jį rašyti, o šiandien jau yra mėnesio pabaiga, lapkričio 30... Labai atsiprašau už uždelsimą ir užlaikymą žinių, tačiau kitaip nesigavo :) Taigi, dabar apie viską iš pradžių ir tikiuosi, kad įrašas bus vykęs :)

TAI KAS BUVO UŽMIRŠTA PAMINTĖTI ANKSČIAU

Čia pasistengsiu labai neišsiplėsti. Ankstesniame įraše pamiršau paminėti, jog gavau savo pirmąjį pagyrimo laišką. Tokius laiškus gauti yra gerai, kadangi tai keliauja į asmeninę bylą, o visi geri dalykai asmeninėje byloje yra labai gerai tolimesniam augimui kompanijoje. Taigi vieną laišką jau turiu.

Bet laiško dar apturėjau ir tris įvertinimus (angl. assessment), apie šiuos įvertinimus mums pasakojo mokymų metu, bet sakė, kad mes juos gausime po trijų mėnesių skraidymo, tačiau kažkodėl aš gavau du iš eilės pirlnus įvertinimus. Apie juos praneša prieš skrydį ir tada skrydžio metu klausinėja visko ką išmokai mokymuose ir t.t. Toks truputi stresas, bet vidkas ok, ir tada dar gavau vieną saugos įvertinimą, kuro metu tikrinamos mano žinios apie lėktuvą, apie saugą, evakuaciją avarijos atveju ir t.t. Na žodžiu, kažkas man neduoda ramiai gyventi :) Bet iš esmės viskas ok, spaudimą atlaikiau :)

5 MIESTAI PER 12 DIENŲ

Pirmasis miestas, kurį aplankiau buvo Miunchenas. Jūs net neįsivaizduojate kaip buvo gera įkvėpti gaivaus rudenio oro. Kvėpuoti vėa ir gaiva... Matyti krentančius spalvotus lapus. Tos rudeniškos spalvos, rudeniškas rytinis rūkas, rudeniška vėsa... Viso to buvau labai pasiilgęs. Atrodo tai maži dalykai, bet jų pasiilgsti tada kai kasdieną nematai. Juk Dohoje visuomet šviečia saulė ir šilta, čia auga palmės, ir jos lapų nemeta... Pasivaikščioti parke ir girdėti lapų šnaresį čia neįmanoma, štai kodėl taip gera buvo grįžti į Europą... Miunchenas gražus ir gyvas miestas... Po apsilankymo jame ir tikro udens pajautimo, užsimaniau pamatyti ir pajausti tikrą žiemą, taigi nusprendžiau gruodį reitinguoti Maskvą, kaip vieną iš vietų kur noriu nuskristi... Juk ten bus tikrų tikriausia žiema...

Antrasis miestas buvo Daka. Šį kelionė buvo kažkas nepaprasto ir kartu šokiruojančio... Daka yra Bangladešo sostinė. Tai viena neturtingiausių valstybių pasaulyje, kur skurdas bado akis gatvėse. Bangladeše tik 23% gyventojų turi vandens ir tualeto patogumus. Kiti net nėra matę tualeto savo akyse... Jie įpratę išsikasti duobutę, įpilti ten vandens atlikti visus reikalus ir viską užkasti. Tai ar galite įsivaizduoti kas vyksta lėktuve, kuomet turime pilną lėktuvą darbininkų keliaujančių namo po dviejų metų buvimo Dohoje? Kai kurie pirmą kartą mato lėktuvą... Dauguma jų net nežino savo vietų lėktuve nes nemoka skaityti kas parašytą įlaipinimo kortelėje... Apie tai kas dedasi tualetuose aš net nenoriu rašyti ir išsiplėsti, bet esmė ta, kad jie nemoka jais naudotis, neduok Viešpatie tualeto dangtis bus nuleistas kai koks nors darbininkas įeis vidun... Tada gali tikėtis siurprizo, o siurprizus jie palieka kriauklėse ant grindų ir pan :) O dar vienas bajeris, nevarbu, kad dangtis pakeltas, tačiau jis ar ji nesupranta kad galima tai daryti atsisėdus, taigi jie užsilipa ant tualeto ir atsitūpia, o tada vaikeli būna taip, kad viskas keliauja pro šalį :))) Vat kaip čia smagiai papasakojau apie šią darbo dalį :) aišku, mes nevalome tokių tualetų, kurie yra padidinto apdergimo :) mes juos užblokuojame.

Taigi galite įsivaizduoti koks mkvapas būna kabinoje nuo jų... Prakaitas, kojinės, nešvara... Kai kurie kolegos po šių skrydžių suserga... Vieniems aleidžia vidurius visai savaitei, kiti pasigauna gripą ir panašiai. Taigi visai smagūs skrydžiai...

O pati Daka, šokiruojanti, skurdas gatvėse, žmones miega gatvėse, autobusuose keliauja labai keistai, na iš esmės viskas taip keista ir be civilizacijos... daug daug metų atgal, bet ir tai niekur tokių vazdų Europoje nebuvo. Žmonės gatvėse ne tik miega bet ir viską daro: valgo, prausiasi, tuštinasi, žaidžia, dirba, gamina maistą... Viskas vienoje vietoje...

Tarp atvės ir šaligatvio yra kanalai, kai prispiria bet koks reikalas, nesivarginama, o tiesiog pritupiama prie to kanalo ir padaroma tai ką norėjosi padaryti :) tai visai natūralūs vaizdai. Kai pagalvoji, tai niekada nesugalvočiau vykti į šią šalį atostogoms, tačiau kai pasitaiko galimybė viską pamatyti gyvai, tai kažkas nerealaus...

Jie visi yra tamsaus gymio, ir aš esu baltasis, taigi jie realiai į visus baltuosius žmones žiūri kaip į pinigų maišus, jei esi baltais, tai reiškia esi turitingas...

Bangladešas žinomas dar tuo, jog ten gimsta visi Zaros, H&M, Pull&Bear, Bershka ir kiti žinomi brandai :) Taigi Dakoje yra Bangalor turgus, kuriame ali nusipirkti visų šių firmų prekių už labai pigiai :) Ir tai bus originalai, tokie patys, kuriuos padavinėja parduotuvėse už didelę kainą... Žinoma turgus beprotiškai didelis ir pasirinkimas platus...  Taigi apie tuos turtus, kai pirkau prekes pirmoji kaina buvo 7500 vietinės valiutos pinigų, kas yra apie 511 už megsztinį ir tris maikutes :) O vat tada ir prasidėjo derybos :) kaina krito žemyn ir žemyn, kol finale pasiekė kokius 65 litus :) Jei nebūčiau pavargęs, būčiau kainą numušęs dar žemiau... bet tebunie :) Taigi, kaip matote patarimas jei būsite ten, derėkitės visuomet smargiai ir agresyviai ir nieko nevalgykite gatvėje ar vietiniuose restoranėliuose... Maistas tik viešbučiuose :)

Pats miestas gal ir būtų visai gražus, jei būtų tvarkingas. Oras puikus, šilta, aplinka žalia... Tik pribaigia tave betvarkė, šiukšlės ir smarvė ore... Štai tokia yra Daka, kitą kartą kai ten būsiu, nemanau, kad eisiu į miestą, tiesiog mėgausiuosi kokteiliais viešbutyje prie baseino, kuris yra fantastinis :)

Tračiasis mano aplankytas miestas buvo Indijoje, Kočis. Šiame mieste turėjau net laisvą dieną. Buvo labai smagu, kadangi ten skridau su dviem merginom, kurias pažįstu, taigi laias praleistas ten buvo smagus ir įdomus. Pats Kočis visai nieko miestukas, turputi pasižvalgėme po jį, tačiau nepamatėme visko, ką reiktų ten pamatyti.

Tai Indija, kuri beje yra man visai įdomi, ir žiemą mes turime puikią galimybę ją aplankyti, kadangi žiemos sezono metu skrydžiai į Indiją yra su nakvyne, vasara, tai apsisukamieji skrydžiai, kuomet nepalieki lėktuvo, o žiemą smagu, žiemą layover, žinote, žiema šalta tik Europoje, kitoje pusėje viskas nuostabiai maloniai šilta :)

Kočis visai įdomus miestas, kurį tikiuosi pamatyti kitą kartą :) Nor sšiaip ten irgi nekvepia maloniai, indai sisioja vidurį gatvės, bet jie daug civilizuotesni nei Bangladeše :). Kočis miestas, kuriame gali pamatyti daug kanalų, tai miestas and jūros kranto. Tai antrasis pagal svarbumą miestas Kereloje po Mumbajaus. Jame daug laivų, klesti žuvininkytsė.

Tiek Indijoje tiek ir Bangladeše pagrindinė transporto priemonė, kuri be to yra visai atraktyvi yra Tuk Tuk'as :) tokia maža mašinytė, tai net ne mašinytė, o triratis motociklas su budele :) Jų pirlnas miestas, vairavimo taisykliu abiejuose miestuose nėra, tačiau su tokia betvarke nemačiau nei vienos avarijos, keista, bet tai tiesa...

Kevtirtasis miestas buvo civilizuotas ir labai gražsu, tik aš buvau perdaug pavargęs juo pasimėgauti ir tai palikau kitam kartui, tai buvo Madridas. Gyvas, alsuojantis laisve ir gyvybe miestas, kurio gatvėse nenustoja skambėti muzika, šurmuliuoti žmonės, o gatvės pulsuoja ir alsuoja gyvybe... Ten aš dar sugrįšiu ir pamatysiu tą miestą tada kai nebūsiu toks pavargęs, nes iki Madrido skraidžiau aštuonias dienas su minimaliu poilsiu, o tai reiška grįžti namo iš skrydžio, pakeiti daiktus lagamine, nusiprausi, pamiegi maimum aštuonias valandas ir tada vėl keliesi ir keliauji į kitą skridį :) Vat toks tas gyvenimas mano :) visą laiką ore :)

Penktasis miestas buvo tas, kurį myliu iki išprotėjimo, kurio gatvėmis taip gera ir jauku vaikščioti, kur gyvenimas vyksta visą parą, kur žmonės šypsosi ir mėgaujasi gyvenimu, tai buvo Barselona... Taip gera buvo į ją sugrįžti po pusės metų pertraukos, pamatyti tas gatves, ta gyvenimišką ritmą, užlipti vėl ant trijų krydžių kalno ir pasimėgauti vaizdas nuo jo, pamatyti Gaudžio kurybą... Nerealu, fantastiška, nepakartojama ir įstabu :)

Tai štai kokie buvo penki miestai per dvylka dienų, po šių miestų sekė trumpieji skrydžiai, pirmyn atgal be jokio didesnio malonumo :) nes jie būa pakankamai varginatis ir nelengvi... Galbūt vienas iš įdomesnių skrydžių buvo į Jeddah, į miestą, kuriame yra pagrindinė islamo Meka, toji į kurią jie meldžiasi atsisukę... Kas buvo įdomaus apie tą skrydį? Tai buvo specialusis skrydis parskraidinti maldininkus :) Taigi skrendant į Jeddah neturėjome nei vieno keleivio, tai buvo kelto skrydis (Ferry flight), visi miegojome pirmosios klasės kėdėse, žiūrėjome filmus ir valgėme :) buvo visai smagu, na aišku skrydis atgalios nebuvo toks smagus :) Lįktuvas buvo perpildytas, ne visi keliaiviai pateko į tą skrydį. Lėktuvas buvo pilnutėlis, o mes matėme viską juodai balta, kadangi visi mūsų keliaviai buvo Dish Dashai ir Abajos :) buvo keista. O smagiausia dalis buvo ta, kad ground staff (žmonės dirbantys žemėje ir sodinantys keleivius į lėktuvus), jiems pasakė, kad jie gali užimti bet kurią vietą lėktuve, nors jų įlaipinimo kortelėse buvo aiškiai nurodytos vietos, pradžioje mes dar bandėme susodinti taip kaip reikia, tačiau tai buvo beprasmiška, pasidavėme ir nusprendėme tai ignoruoti, nes šiuose skrydžiuose turime paisyti tam tikrų tradicijų. Arabai yra kvaili su jomis, nes pvz vienas iš dalykų, yra tas, kad jie nori sėdėti visa šeima kartu, įisivaizdokite, jie keliauja į piligirimišką kelionę septyniese, šešiese, keturiese ir visi nori sėdėti šalia vienas kito, o bilietai yra su skirtingomis vietomis, tada kyla triukšmas ir t.t. Dar vienas dalykas tas, kad Abaja negali sėdėti šalia Dish Dasho,m jei jis ne jos vyras ar brolis ir t.t. Daug daug taisyklių, kurios komplikuoja mūsų darbą :) Tačiau bet kokiu atveju viskas baigėsi gerai

Pasktuinis miestas , kurį aplankiau šį mėnesį buvo Franfurtas. Šiame mieste pagaliau užuodžiau Kalėdas, ragavau karšto raudono vyno ir mėgavausi Kalėdinėmis dekoracijomis. Jūs net neįsivaizduojate, tačiau čia jų nėra ir tam tikrų kitų dalykų nėra, kurių budamas Lietuvoje nevertinau, tai tarsi mažos smulkmenos ir atrodo maži niekučiai, bet kai jų nebeturi, supranti kad visai smagu buvo juos turėti :) Kad ir su Kalėdomis, niekada nebuva dėl jų akvaišęs ir netgi visos dekoracijos ir tos muzikos nervindavo, tačiau dabar to čia nebeturiu, ir taip pasiilgstu to :) Skubančiu žmonių, pilnų parduotuvių, kalėdinių pirkinių, kvailos kalėdinės muzikos skambančiose parduotuvėse :) Netgi sniego pasiilgau, nors Franfurte turėjau galmybę jį pamatyti :) Snigo, kuomet buvau ten, buvo nuostabu, tikra Kalėdinė dvasia... Buvo tikrai gera grįžti į Europą Kalėdinės karštinės likotarpiu...

O pats keisčiausias daykas nutikęs per visas keliones buvo tas, kad Frankfurte sutikau savo buvusią klientę :) Vienos įmonės, kuriai organizuodavome renginius darbuotoją :) Buvo visai smagu ir netikėta :)

Kitame įraše pasistengsiu parašyiti apie laidojimo tradicijas čia :)

Gruodi mane galite sutikti Katmandu (Nepalas), Bakoke (Tailandas) ir Hanojuje, Maskvoje - čia būsiu du kartus, ir mėgausiuosi tikra  žiema, ir ėnesio pabaigoje skrisiu į Šri Lanką, į Kolombo :) Gal jus pamatysiu ten :)?

Pažadu padaryti savo įrašus dažnesnius. Netrukus atsiras ir nuotraukos iš šių vietų ;)

Jūsų Remis

Apie viską po truputį

2010 m. lapkričio 1 d. Apie viską po truputį

Kažkaip keista... Šiuo metu Lietuvoje visi važiuoja į kapus, dega žvakutes, o naktį visi kapai bus pilni žiburių... Kiekvieną lapkričio pirmą turėdavau tradiciją eiti į Katedrą, uždegti žvakutę, ir tada aplankyti Antakalnio kapines naktį... Šiemet to nebus... Keista... Dar pagalvojau, jog nemačiau čia jokių kapų... hmmm :) reiks pasidomėti apie laidotuvių tradicijas :) kai sužinosiu būtinai papasakosiu :)

Čia šviečia saulė ir gyvenimo ritmas toks kaip ir kiekvieną dieną. Kaip ir kiekvieną pirmadienį :) Čia lakričio 1 niekuo neypatinga diena, tiesiog diena kaip ir visos kitos...

Na kažkaip čia melancholiškai mano įrašas prasidėjo... Gal šiek tiek jau psiilgau LT ir tam tikrų dalykų :))) kaip bebūtų Dohoje gyvenu jau tris mėnesius, kaip greitai bėga laikas :)

Paskutinis įrašas buvo mėnesio viduryje,po paskutinio įrašo aplankiau Trivadrumą, Kvala Lumpūrą ir Puketą. Na Puketą aplaniau tik labai trumpai, įkvėpiau jo oro, nes ten nenakvojame, iš Kvala Lumpūro skrendame į Puketą ir tada atgal, o labai gaila... Nes tai nuostabaus grožio miestas... Tikiuosi, kad vieną dieną ten bus layover'is :) Bet apie viską nuo pradžių...

SRYDIS Į TRIVANDRUMĄ

Apie skrydžius į Indiją girdėjau daug... Daug blogo. Tai buvo pirmasis mano skrydis į Indiją. Pas mus kompanijoje visi skrydžiai į Indiją yra naktiniai... Jie sunkūs ir atimantys daug jėgų. Visų pirma dėl to, kad skrendame visą naktį be poilsio. KSrendi keturias su puse valandos į vieną pusę, tada gera valanda lėktuve ir vėl skrendi atgalios... Antras dalykas, kodėl jie yra sunkūs, ogi dėl keleivių profilio, kuris nėra labai geras... Skrydžiuose į Indiją turistų sutiksi mažai, pagrinde visi keliaviai yra indai-darbininkai skrendantys namo, po metu, dviejų ar trijų aplankyti savo šeimas ar grįžti su visam namo... Taigi galite pabandyti įsivaizduoti kaip viskas atrodo :)

O viskas buvo taip :) Viskas prasidėjo nuo įlaipinimo, daugelis iš jų nežino savo vietų, kur jie sėdės, galbūt dėl to, jog nepažįsta skaičių ir raidžių, o gal dėl to jog visiškai nemoka skaityti ir apskritai daugelis iš ju pirmą kartą gyvenime skrenda lėktuvu...

Mes vis negalime suprasti kaip jie gali leisti sau įsigyti mūsų aviakompanijos bilietus, kurie yra tikrai ne vieni iš pigiausių... Žmonės, kurių atlyginimas nuo 400 iki 1000 Kataro Rialų. Kai tuo tarpu pirgiausias bilietas iki Trivandrumo ir atgal kainuoja 1190 Rialų. Vieni sako, jog jiems komanijos, kuriuose jie dirba nuperka tuos bilietus, kiti sako, jog indai čia uriu specialias kainas keliauti su mūsų avialinijomis. Taigi, nežinau kuri istorija teisinga, bet faktas vienas, jie su mumis keliauja ir trumpin mums gyvenimą.

Nepaslaptis jog, Dohoje su šiais žmonėmis nelabai skaitomasi, jie čia tarsi vergai... Žmonės, kurie neturi jokių teisių, žmonės kurie dirba dienomis ir naktimis, kad galėtu išlaikyti savi šeimas... Bet kas keisčiausia, tuo metu kai jie įlipa į lėktuvą staiga jie galvoja, jog su striuardais gali elgtis taip, kaip su jais elgiasi vietiniai Katare :))) Tačiau jie labai klįsta, nes mes neleidžiame, kad jie su mumis taip elgtūsi, jie būnai mikliai pastatyti į savo vietą :) na žodžiu... Mano skrydyje buvo visko :) turėjau net ir konfliktą su keleiviu, jis sėdėjo lėktuvo gale, mes dalinome maistą ir kaip visuomet buvo du pasirinkimai, vieštiena ir vegetariškas, taigi link pabaigos mes au nebeturėjome vištienos, kadangi tai buvo antrasis pasirinkimas, ir jo buvo mažiau. taigi tas vyriškis iš bene paskutinės eilės norėjo vištieniso ir jos negavo iš mano kolegų, o aš buvau priekyje, o virtuvė lėktuve yra gale, taigi man reikėjo grįžti :) ir kaip tyčia teko sustoti ties jo eile :) tuomet jis mane pašaukė "ė, aš neturiu maisto" ar kažkaip panašiai, aš jam pasiūliau vegetarišką, o jis sako, kad nori vištos, tada aš bandau gražiai pasakyti, jog jis nebeturi jokio pasirinkimo arba ima vegetarišką arba nevalgo :) ir ponulis man staiga pareiškia "ar čia mano problema, kad tu nebeturi vištienos", tada aš jau jam atrėžiau "pone, jei mes būtume žemėje tai aš tikrai nueičiau ir atneščiau jums višitenos, arba jūs nueitumėte pats ir pasiimtumėte, o dabar mes esame ore, taigi vištienos nėr, yra tik vegetariškas pasirinkimas, norėsite?" :))) O tada jis visai pasiuto, liepė pakviesti vyriausią palydovę lėktuve ir t,.t. :) bet kas iš to, kai ji atėjo, jis jai leipė eiti pagaminti tą vištieną, o ji jam bandė aikinti tą patį, taigi tuomet jis užsimanė kalbėti su kapitonu :))) Na žodžiu, buvo visai smagu :)

Šiuose skrydžiuose darbininkai labai geria... Jų mėgstamiausias gėrims viskis ir alus. Jei visuose skrydžiuose mes turime gėrimų pasirinkimą iš degtinės, džino, viskio ir brendžio, tai skrydžiuose į Indiją mums įdeda tik viskį. Ilgouse skrydžiuose, tokiuose kai Europa, ar kur nors egzotinės šalys Azijoje, kur skrydžiai trunka daugiau nei 5 valandas, mes neišpilstome net vieno viskio butelio, tai per skrydį, kuris truka tris valandas į vieną pusę mes turėjome du tuščius viskio butelius. Aš savo pirmąjį butelį baigiau po 8 eilių, t.y. davęs maistą ir gėrimus 24 keleiviams, tačiau jų buvo mažiau nes buvo nepilnas skrydis. Jie viskį geria kaip vandenį. Prašo įdėti ledo ir praskiesti vandeniu... Kaip antai eilėje sėdi tryse, prie lango per vidurį ir kraštinėje kėdėje. Vsuomet padedame nuo tų kurie prie lango, jis manęs paprašo viskio su ledu ir vandeniu, aš jam įpilu, tada antrasis paprašo alaus, duodu jam alaus, trečiasi paprašo viskio, aš jam jį duodu itžr jau kaip ir norėčiau eiti prie kitų klientų, tačiau pirmasis man duoda savo tuščią taurę ir sako įpilk dar :))) Dar jie geria labai įdomų kokteilį. Paprašo alaus ir raudono vyno, duodam mes jiems atsirai, o staiga sako, sumaišyk :))) ir ką jūs sau galvotae :) jie geria alaus ir vyni kokteilį su ledu :))) 

Finale, nusleidus lėktuvui Trivandrume, turėjome daug girtų indų. Vienas net nesugebėjo eiti, tai tysėme jį iki durų kur jį iš mūsų perėme oro uosto personalas. Aš apie tūlikus jau nekalbėsiu kokie jie būna :) galite pabandyti įsivaizduoti :) ne visi žmonės moka jais naudotis. Tai vat tokie tie skrydžiai į Indiją :) na bent jau toks buvo mano pirmasis skrydis ten :) Žiūrėsime kaip viskas bus toliau :)

ŽALIOJI MALAIZIJA

Kalbant visiškai atvirai, niekada net epagalvoju, kad teks lankytis Malaizijoje, Kvala Lumpūre :) realiai, kai dabar pagalvoju tai tikriausiai iki tol kol pradėjau dirbti čia, net nežinojau kad toks yra arba nežinau kur toks yra :)))

Spalį ten lankiausi du kartus ir abu kartus praleidau daugiau nei 50 valandų :) taigi buvo laiko pasivaikščioti, apsipirkti ir pailsėt.

Pirmąjį kartą ten nuskridome anksti ryte, ir nemiegoję, po 7 valandų skrydžio iškeliavom į miestą, buvo smagu iki kol merginos nesugalvojo shopintis. Tai nuvažiavom į kažkokį pigų prekybos centrą, kur jos prispirko batų ir visokių kitokių nesąmonių, o aš susinervinau, nes negalėjau nusipirkti nieko dėl labai paprastaos priežasties, kainos tikrai žemos, bet jie neturi mano dydžių, kadangi malaizijiečiai mažiukai, smulkučiai ir kudučiai, tai tikriausiai aš palyginus su jais esu storas europietis, čia kaip koks amerikonas storas, kuris prisivalgęs hamburgerių bandytų apsipirkti LT, ir tai, manau, kad jam pavyktų, o vat tokiose pigiose parduotuvėse mano dydžių nėra, jei imu M arba S, tai ką perku Europoje ar net Dohoje, ten atrodo kaip XS arba XXS :)))) Vienintelė vieta, kur man galima apsipirkti ir rasti drabužių tai vardinės parduotuvės, bet, kad galėčiau jose apsipirkinėti, dar tiek neuždirbu :)

O šiaip Kvala Lumpūras labai gražus mietsas. Miesas, kuris yra viduryje tropinių miškų. Miestas, kuriame daug žalumos, daug dangoraižių, daug žmonių ir daug turistų. Šiame mieste labai daug lnkytinų vietų, todėl per tas kelias dienas kiek buvau, tikrai nespėjau aplankyti ir pamatyti visko, taigi dar liko daug ką pamatyti ateities skrydžiuose į šį miestą...

Kvala Lumpūre yra žymūs pasaulyje bokštai dvyniai Petronas Towers, tai aukščiausi pasaulyje bokštai dvyniai. Iki rugsėjo 11 įvykių Amerikoje, tai buvo antri pagal aukšti bokštai, tačiau, kai žinote situacija pasikeitė. Tuose bokštuose yra įsikūrusios Malaizijos naftos kompanijos. Na šiaip tai tikrai įspūdingas vaizdas. Bokštų aukštis yra 451,9 metrai. Šiuos bokštus galima nemokamai aplankyti ir pasikelti liftu į tiltą esantį tarp jų, tačiau norint gauti bilietą, įeilę reikia atsistoti apie šeštą valandą ryto. O žinant mane ir mano norą pamiegoti, aš ir kiti mano kolegos nusprendėme, jog dėl to savo poilsio ir grožio miego neaukosim.

Žymieji bokštai. Kitos nuotraukos skiltyje Photos

Taigi, į bokštus nekilome, tačiau nusprendėme pakilti į Kvala Lumpūro telekominikacijos bokštą "Menara", kurio aukštis yra 421 metras. Realiai pakilus liftu į viršų mes atsidūrėme aukščiau nei būtume buvę, jei keltumėmės į dvynius. Aišku, už šį pasikėlimą reikėjo mokėti, bet kaina tikrai nedidelė ir verta vaizdų, kuriuos pamatai pro langą, nes bokštas yra pačiame centre, ir po kojomis atsiduria visas Kvala Lumpūras. Miškai mieste ir kalnai, viskas kartu, viskas gražus ir viskas nepakartojama. Šiame bokšte vienu aukštu aukščiau nei kur yra apžvalginė aišktelė yra įsikūręs restoranas, norint ten patekti reikia iš ansto rezervuotis staliuką, kaina protinga, ir kartu jau maistas įsikaičiuotas, restoranas turi vieną pliusą, ko neturi apžvalgos aikštelė. Na bent jau jie tai išskiria kaip pliusą. Restoranas sukasi aplink savo ašį, taip kaip Vilniaus TV bokštas. Manau, kad į restoraną atvyksiu kitą kartą ir būtinai tai padarysiu naktį, kad galėčiau pasigrožėti naktiniu Kvala Lumpūro vaizdu.

Vaizadas iš telekomunikacijų bokšto

Nusileidus žemyn mus pasitiko tropinių miškų lietus. Kvala Lumpūre lyja kiekvieną dieną, po pietų, maždau tarp 16 ir 18 valandos dangus apsiniaukia ir prasideda labai stiprus tropinis lietus, kuris trunka apie vieną valandą. Po jo oras pasidaro gaivus, o lietus šiltas. Realiai po trijų mėnesių sausros pirmą kartą mačiau letų... Buvau labai jo pasiilgęs. Kvala Lumpūre labai karšta ir drėgna, apie 30 laipsnių šilumos, o drėgmės ore yra apie 90%. Taigi, galite pabandyti įsivaizduoti koks ten oras.

Kol lauke lijo mes aplankėme šalia bokšto esantį mini zoologijos sodą ar kažką panašaus į jį. Jame buvo daug gyvačių, vorų, kelios vištos, kelios beždžionės, keli vėžliai. Vienas vėžliukas su dviem galvom. Kaip spratau, tame zoologijos sode jie laiko gyvūnus albinosus. Ne visi jie albinosai, bet didžioji dalis tokie. Tačiau vistiek įdomu pamatyti.

Draugiškos papūgėlės

Dvigalvis vėžliukas

Iguana

Beždžionėles norėjusios pavogri mano fotoaparatą :)

 Iš bokšto patraukėme į prekybos centrą, kuris yra už gražiųjų bokštų dvynių, nes merginos norėjo apsipirkti, tačiau visi buvome perdaug pavargę, taigi ilgai nelaidžioje grįžome į viešbutį, kuris beje yra apie keturiasdešimt minučių traukiniu iš miesto centro.

Tiesa, dieną prieš pasivaikščiojimą po miestą ptaleidome su viena drauge prie baseino. Buvo labai smagu, nes skridau su mergina iš to paties kurso, mes kartu pradėjome mokymus ir kartu baigėme, taigi buvo labai smagu. Visą dieną pratinginiavome ir pragulėjome saulėje, maudėmės ir t.t. Aišku po tokios tinginystės man ant lūpos išdygo pūslelinė, manau tai nuo saulės. Vats šiandien paskutinės valandos, bandau ją užsigydyti, nes jei pamatys išvaizdos departamentas, kuris daro tuos patikrinimus prieš kiekvieną skrydį, tada jie mane išlaipins iš skrydžio ir neleis skristi, o jau šią nakt skrendu į Miuncheną ir nenoriu, kad mane išlaipintų. 

Tačiau ta diena prie baseino buvo fantastinė, mes abu vienu metu pasijautėme tari atostogautume, nei apie darbą nei apie nieką nereikia galvoti, kaip nerealu, kuomet darbas kartais virsta atostogomis.

ARABIŠKOS VESTUVĖS

Vis žadu papsakoti kaipgi vyksta tos arabiškos vestuvės. Žinau tik papročius ir tradicijas kai vyksta karališkosios šeimos vestuvės. Šeimos kuri valdo Katarą.

Taigi, viska sprasideda nuo klausimo kaip vyras gali susirasti žmoną, kai merginos čia vaišto užsidengusios veidus ir vaikinams bei merginoms yra draudžiama vieniems su kitais kalbėts ir t.t. Ogi, viskas vyksta labai paprastai. Būsimasis jaunikis ateina pas mamą ir sako "mama aš noriu tuoktis, surask man nuotaką, aš girdėjau kad toje šeimoje yra graži mergina, ji be vyro.." ir t.t. Tuomet mama su jo seserimis eina pas tą merginą ir jos mamą bei seseris ir visokiaiais įmanomais būdais bando gauti tos merginos nuotrauką arba ją nufotografuoti, kad galėtų parodyti sūnui. Jos gali eiti vieną du ir tris ir daugiau kartų... Kai pagaliau gauna nuotrauką, ją pardo sūnui, jei viskas gerai, tuomet jau sūnus su tėvu ir broliais eina pas merginos tėvą ir brolius ir tada jie kalbasi apie santuoką, galbūs nusorendžia kokias tai taisykles ir t.t. Taigi, jei viskas vyrų poklabyje pasiseka gerai tada pagaliau vaikinas susitinka su mergina, valandai arba dviems, bet jie susitinka ne vieni, su jais kartu būna merginos mama ir seserys. Taigi vaikinas kalbasi su mergina, ir jei ji jam patink ir galbūt jis jai, tada vaikinas jai per tą valandą arba kartais ir daugiau, pasiperša... Na ir tada belieka laukti vestuvių. Tačiau dar prieš vestuves vaikinas merginai turi padovanoti kelias mažas dovanėles. O dovanėlės yra tokios: vienas didelis lagaminas pilnas brangenybių ir aukso, vienas didelis lagaminas pilnas šilko ir drabužių, trečias lagaminas, kuris irgi yra didelis, turi būti pilnas kvepalų, na ir galiausiai paskutinis lagaminas su pinigais, kuriame turėtų būti apie 8 - 10 milijonų Kataro Rialų. 

Pačios vestuvės yksta taip pat atskirai. Virai ir moterys švenčia atskirai. Pradedama švęsti apie trečia valandą dienos, tada apie šeštą vakare atvažiuoja į šventę jaunikis ir jaunoji, na tiksliau abu atvaiuoja į atskiras šventes, tada apie devintą valandą jaunikis su tėvu ir broliais važiuoja pas jaunąją ir kelias valandas švenčia kartu, bet kartu gali būti tik šeime, draugai sau švenčia be jaunųjų. Jie važinėja didelėmis mašinomis :) ir netgoi kai važiuoja pas jaunąją  šaudo į orą iš tikrų šautuvų ir .t.t. Na vaizdelis turėtų būti neblogas.

Taigi apie vidurnaktį jaunikis ir jaunoji grįžta pas jaunosios tėvus namo kaip sutuoktiniai. Jauniskis su nuotaka turi praleisti tris pirmąsias naktis jos tėvų namuose ir tik tada jis gali išsivežti nuotaką į savo namus kur jie gyvens kartu. Tiesa dar vienas mažas niuansėlis, pirmąjį rytą po vestuvių jaunikis nuotakai turi įteikti paskutinę dovaną, tiksliau tris: naują mašiną (dažniausiai tai būna BMW arba Mercedes), brangų kaklo vėrinį ir brangų laikrodį. Vat tada jau visos dovanos įteiktos, po trijų dienų jie grįš į namus kur gyvens kartu ir darys vaikus :)))

Na kai paalvoji tai iš tiesų keista... Čia vestuvių iš meilės nebūna, bet kas keisčiausia, kad tokios poros būna laimingos ir visą gyvenimą kartu nugyvena, aišku pasitaiko ir taip, kad poros išsiskiria.

Tiesa, kažkurioje ten stadijoje jie turi nuvažiuoti ir pasirašyti dokumentus taip užregistruodami santuoką, bet to jie nesureikšmina, svarbiausia šventimas ir t.t.

Labai trumpai apie skirybas, kurių čia irgi būna. Tam kad išsiskirti, vyrui užtenka tris kartus pasakyti žmonai "Talik talik talik", ir tai jau pabaiga, visks jie yra išsiskyrę. Po šių žodžių vyras daugiau niekada nemiegos su ta moterimi.

Dar vienas labai svarbus faktas, kad nekaltybė čia labai vertinama ir moteris, kuomet ji tuokiasi, turi būti skaisti. 

KULTŪRINIS GYVENIMAS DOHOJE

Kaip bebūtų keista, čia vyksta net ir kultūrinis gyvenimas. Manau, dabar bus jo daugiau, kadangi oras po truputi vėsta, vakarais labai smagu išeiti pasivaikščioti, nes oro temperatūra apie 30 laipsnių, dienomis kokie 36 :) tai jau normalėja viskas.

Labai gaila, kad aš praleidau visa Doha Tribeca Film Festival (DTFF), kuris čia vyko 5 dienas. Man pavyko apsilankyti festivalio uždaryme, kadangi visas kitas dienas kai vyo festivalis praleidau Kvala Lumpūre. Uždarymo vakaras buvo toks biški juokingas :) tikėjausi geresnio renginio :) bežiūrint uždarymo ceremoniją prisijuokiau daug iš jų klaisdų, iš to kaip nereikia daryti ir pagalvojau, kad "Publicum Events" būtume padarę superinį renginį, su jų biudžetu tai ohoho... Nes biudetas buvo nemažas, renginys vyko, kultūriniame miestelyje, kuris dar oficialiai nėra atidarytas, pats kultūrinis miestelis turi amfitiatrą, kuriame buvo galima daryti festivalį, tačiau, kadangi jis oficialiai neatidarytas, tai šiam festivaliui buvo pastatytas laikinas amfitaitras, kurio nuotrauką pridedu čia.

Amfitiatras su vaizdu į įlanką :)

Ekranas

Čia dar nukrypimas, kad lauko mobilieji tualetai čia yra tokie, apie kokius žmonės sajoja turėti namuose :) tai nes lietuviškosios TOY TOY plastikinės budelės. Prabangūs kremai ir muilai, keramikinės kriauklės, dideli veidrodžiai ir t.t. Ir visa tai mobiliajame tualete.

Taigi, pinigų jie turėjo daug, sugebėjo pasikviesti net holivodines žvaogždes, kurios neaišku ką ten veikė, nes tai nekomercinių filmų festivalis, kaip supratau, kažkas labai panašaus į Kino pavasarį Lietuvoje.

Taigi po ilgo laiko Dohoje irmą kartą žiūrėjau kokybišką kiną dideliame ekrane. Buvo fantastiška,es amfitiatras pastatytas ant įlanks kranto... Na žodžiu viskas puikia.

Beje filmų gurmanams rekomenduoju susirasti ir pasižiūrėti filmą "The First grader". Tai filmas paremtas tikrai istorija. Vertas dėmesio.

PABAIGAI

Na, o pabaigai, tiesiog noriu informuoti kur skrisiu lakričio mėnesį :) Lapkritį mane galite sutikti Miunchene (Vokietija), Dakoje (Bangladešas), Kočyje (Indija), Madride (Ispanija), Barselonoje (Ispanija). Taip lankysiuosi Sanoje, Kuveite, Dubajuje, Abu Dabyje, Damame, Jedahe.

Atleiskite, kad taip ilgai nerašiau, bet sunku čia rasti laiko, kai daug skraidai, o kai neskraidau tai miegu :) Bet pažadu, bent jau du kartus į mėnesį parašsiu po įrašą. Labai stengsiusi.

Laikykitės :) Ir kaip supratau Lietuvoje jau kvepia Kalėdomis :) mmm :)

Remis

Kelionės prasidėjo

2010 m. spalio 17 d. Kelionės prasidėjo

Žinau, kad žadėjau ilgai neužtęsti sekančios žinios, bet išėjo kaip išėjo, buvau tikrai užsiėmęs ir pavargęs :))) Bet pagaliau prisiverčiau parašyti žinią :))) tiksliau pasidalinti patirtais įspūdžiais :) Realiai per tas kelias dienas ieko labai ypatingo nenutiko :) Du kartus aplankiau Nairobį (Afrika), buvau Alexandrijoje, Islamabade ir Damame :) Pastaruosiuose trijuose miestuose neturime layover, taigi ten skrydžiai yra pirmyn, valandėlė lėktuve ir tada keliaujame atgal :) Nelabai netu turiu ką pasakoti apie šiuos skrydžius, na gal iškyrus Islamabadą :)

APIE SKYRDĮ Į ISLAMABADĄ

Skrydis į šį miestą buvo tikrai juokingas, ypatingai grįžtant atgal. Kaip žinote, o gal ir nežinote, Islamabadas yra Pakistane, tai viena iš tų pavojingų valstybių. Iki skrydžio prisiklausiau visokių pasakojimų, kad leidžiantis lėktuvo kapitoas išjungia visas švieas lėktuve ir t.t., kadangi jie šaudo lėktuvus ir t.t. :) Žinoma, tokių dalykų tikrai nevyksta :)

Keliaiviai agal į Dohą yra vietiniai, žmonės darbininkai, vargiai šnekantys anglų kalba, tačiau nereiklūs ir visai malonūs :) Į Islamabadą atvykome apie trečią valandą antrą valandą ryte, gal truputi buvo po dviejų. Keliaviai į lėktuvą buvo sulaipinti tarp trečios ir ketvirtos valandos. Lėktuvas buvo pilnut pilnutėlis. Vaizdas buvo tikrai nepaprastas, labai gaila, kad mes negalime fotografuoti lėktuve. Visas lėktuvas buvo pilnas baltai apsirengusių vyrų. 

Maždaug taip atrodo pakistanietis su savo kasdieniniais drabužiaisi, žinoma, jie neverkė, bet čia juk vaizdelis tam, kad Jūs, mano mielieji, geriau įsivaizduotumėte.

Visi jie su barzdomis ir apsirenge taip baltais arba labai labai lengva melsva spalva. Visis su barzdomis it tokiomis kepurėlėmis :) net nežinau kaip jos vadinasi bet koks skirtumas...

Tiesa, Pakistanas- islamiško tikėjimo valstybė.

Taigi, kai lėktuvas pakilo ir diržų ženklas buvo išjungtas, staiga jiems visiems prireikė žinoti kuria kryptimi reikia melstis ir kur yra Meka, tai pagrindinė jų šventovė. Visi islamiško tikėjimo žmonės meldžiasi veidu žiūrėdami į Meką, nesvarbu kurioje jie valstybejė bebūtų. Mes savo lėktuvuose net turime specialų kanalą, kurį įjungsu yra rodoma Mekos kryptis ir atstumas iki jos. Taigi kiekviename skrydyje vis kitaip. 

Kaip Jūs manote, kas nutiko, kuomet visi 245 keliaiviai, na gerai, ne visi, bet kokia 200 užsimanė mesltis vienu metu? Dažniausiai kai yra vienas, du trys, na gal kokie penki makasimum, mes jiems leidžiame melstis prie durų, kadangi ten turime daug vietos, bet šiuo atveju mes nesutalpinsime visų prie durų, taigi bandėme suvaldyti minią... Spėkite ar pavyko? Nepadėjo, net lėktuvo kapitono įjungtas saugos diržų ženklas. Kuomes šis ženklas įjungtas mes privalome visus keliaivius susodinti į jų vietas, nes tai įspėja apie turbulenciją ir t.t. :) Žinoma tuo metu jokios tubulencijos nesitikėjome, tačiau taip bandėme suvaldyti minią...

Kai kuriems bandėme išaiškinti, kad jie gali mesltis savo kėdėse ir t.t. Tačiau tai nelabai jiems patiko, taigi... prie kiekvienų lėktuvo durų meldėsi poromis, durš ekonominėje klasėje yra šešios... Kiti stovėjo eilėje ir laukė kol pastarieji baigsis melstis... Mes juos bandėme susodinti, o tuo tarpu mes turime pasiruošti jiems tiekti maistą... Paruošti vežimėlius, išdalinti ir surinkti karštus rankšlosčius ir t.t. :) Žodžiu daug veiksmo vksta vienu metu :) O jie tik kalba apie maldas :)

Kuomet patarėme melstis iš savo sėdėjimo vietos, vienas bičiulis taip ir padarė... Jis tiesiog atsistojo ir pradėjo garsiai sakyti maldas :) Buvo labai juokinga, jei norite sužinoti kaip skamba jų malda, spauskite čia. Be to, tokius garsus aš girdžiu kiekvieną dieną, po kelis kartus :) Mečetė yra tiesiai po mano langais :)

Taigi, nepaisant to veikėjo kiti irgi meldėsi :) Kai pradėjome dalinti rankšlosčius jie sėdėjo ir staiga man baigus juos dalinti reikia grįžtoi atgal, kad galėčiau pradėti rintki ir aš suprantu kad įstrigau... Kokie šeši amsneai mano priekyje lankstosi, ir kokie penki už manęs... Negaliu judėti nei primyn nei atgal... Maldos trukdyti negalima, taigi belieka laukti kol jie baigs... 

Dabar pabandykite tai įsivaizduoti realybėje... Buvo tikrai smagu :) Tai tiek apie tą skrydį :) Galvojau išeis trumpai, bet išėjo kaip visada :)

PO AFRIKOS SAULE

Nuo pat pirmo apsilankymo Nairobyje, aš pamilau Afriką... Nerali gamta, puikūs žmonės, fantastiškas oras. Žinoma, Nairobis, tai skurdus miestas, kuriame gyvena neturitingi žmonės... Tačiau jie atrodo linksmi, besišypsantys ir labai malonūs... Aišku reikia būti atsargiems, nes ten pilna vagysčių... Rekomenduojama į gatvę neiti su prabangiais auskarais, laikrodžiais žiedais ir t.t. :)

Miestas pilnas žalumos. Nuo pat pirmos minutės, kai išeini iš oro uosto gali pradėti dairytis gražiausių vaizdų pasaulyje... Pakeliui į viešbutį, dešinėje pusėje yra nacionalinis parkas. Už spygliuotos tvoros, tolumoje tave pasitinka žirafos. Medžiai Afrikoje kitokios formos nei mes juos įpratę matyti. Važiuojant toliau, medžiuose, viduryje kelio (skiriamojoje juostoje) pamatysi marabu, tai afrikinis marabu. Nairobyje jie bazuojasi tik toje vietoje.

 

Štai taip atrodo senelis Marabu. Pamenat filmuką apie begemotą, kuris bijojo skiepų :) Taigi, ten buvo marabu, kuris laikė begemotą už rankos :)  Beje, Nairobyje mačiau ir begemotą, tik nežinau ar ten buvo tas pats kuris bijojo skiepų :)

Tagi, marabu yra labai dideli paukščiai, kuomet jis išskleidžia sparnus, tai atstumas nuo vieno iki kto sparno yra apie 3 metrus :) Jie minta dvėselena, žmonių nepuola...

Šiuo metu Afrikoje žydi medžiai, nežinau, galbūt te jie žydi visus metus :)

Taigi, pirmojo mano apsilankymo metu nelabai ką ir temačiau, nes buvome labai pavargę, todėl nusprendėme pamiegoti, ir eiti vakare į klubą :) Buvo visai smagu :) smagiai praleidome laiką :) 

Nairobis, pigus miestas :) Už puikią vakarienę itališkame restorane su užandžiais ir balto vyno taure sumokėjau maždaug 15 dolerių :) Mano mėgstamiausias Gin&Tonic kokteilis kainuoja apie 3 dolerius :) Taigi, viskas tikrai nėra labai brangu :)

Antrojo vizito metu prisiekiau sau, kad negaliu eiti miegoti, turiu pamatyti Afriką ir jos gamtą, taigi su kolegomis nusprendėme nuvykti pamaitinti žirafas ir pasivaikščioti po safari.

Tikrojo safario atsisakėme, nes kaina nemaža, o mes teturime tik dvi valandas, per kurias nelabai ką ir pamatysi, nes safaryje visuomet išlieka rizika 50 ant 50 kad pamatysi gyvūnus :) juk tai laukinė gamta :) O pasivaikščiojimas po safari, tai tarsi apsilankymos zoologijos sode, kur tikrai pamatysi visus gyvūnus :)

Taigi, pirmiausia nuvykome pamaitinti žirafų. Tai labai mieli ir jaukūs gyvūnai :) su labai gražiomis akimis :) Niekada nemaniau, kad kada nors save gyvenime galėsiu paglostyti, apkabinti ar net pabučiuoti žirafą :) ką aš beje ir padariau :) Buvo tikrai smagu :) Beto, niekada nežinojau, bet žirafų liežuviai beprotiškai ilgi, gal kokių 30 centimetrų :) nematavau, bet ilgis tikrai įspūdingas :)

Štai kokio didumo

Štai kokio meilumo

Žymusis bučinys :)

Taigi, pasigrožėję, pamaitinę ir pasibučiavę su žirafomis išvykome pasivaikščioti po safarį. Šiame safaryje pamačiau gyvunus, kuriuos buvau matęs tik filmuose, filmukuose ir per National Geography Chanel. :) Begemotas, kuris yra šaltas ir glitus, raganosis, kurio oda labai sausa ir kieta, hienos, kurios yra baikščios, strutis, bezdžionės, buivolas, krokodilas, antilopių šeimos atstovai, zebrai alabinosai ir net geprdas, kurį beje teko ir paglostyti :) Jis vsai meilus gyvunėlis, kuomet jį glostai jis netgi murkia kaip tikras katinas :) ir žinoma liūtas, žvėrių karalius :) buvau visiškai šalia jo, mus skyrė tik dvigubos grotos. Liūto riaumojimas yra labai įpūdingas. Netgi žinant jog esi visiškai saugus ir šis žvėris tavęs tikrai nepalies, kiekvienas jo judesys lydimas riaumojimo verčia tave krūptelti... Taigi, šiuos visus gyvunus mačiau, o kai kuriuos net ir liečiau :)

Štai toks tas liūtas iš labai arti :) ir čia be zoom'o :)

Meilusis gepardas

Raganosis, jis tikrai didelis :)

Afrikoje net žemė kitokios spalvos. Dohoje visn tik smėlis, Europoje žemė juoda, o Afrikoje žemė yra ruda, bet toji ruda spalva linksta į raudonumą.

Afrikos žemė. Tikrovėje ji dar raudonesnė :)

Po visų šių nuotykiu viską vainikavo puiki vakrienė, puikiame restorane :) kur mėsą pjausto nuo iešmo tiesiai į lėkštę :) pasirinkimas labai didelis, aviena, kiauliena, kalakutiena, vištiena, sparneliai, kukuliai, kulšelės, dešrelės ir t.t. :) Tačiau man labiausiai patiko strutiena ir krokodiliena :) Stručio mėsa, savo spalva visai nepanaši į paukštieną :), bet labai skani :) O rokodiliena tai yra kažkas tarp vištos ir žuvies, skonis kaip žuvies bet sudėtis kaip vištos :) Na apibendrinus viską, kelionė į Nairobį buvo fantastiška :) 
Taigi tiek trumpai apie Afriką, apie nuostabaus grožio šalį :) Laukiu nesulaukiu kada vėl skrisiu į Nairobį :) Be Nairobio mes skrendame į Johanesburgą, Keiptauną, Lagos, Alžyrą :) Trijuose iš jų turime layover, labai gaila, tačiau nepasiliekame tik Keiptaunę, nors šefas sakė, kad kitais metais ten tikrai bus layover, taigi laukiu nesulaukiu kitų skrydžių, na išskyrus Lagos, kuris yra Nigerijoe, tai labai pavojingas miestas, mums draudžiama išeiti iš viešbučio... bet apie tai tada, kai nuskrisiu ten :)

Daugiau nuotrakų iš nepakartojamos Afrikos galima pamatyti paspaudus mygtuką "Photos", kuris yra viršuje :)

Šį mėnesį dar aplankysiu Kuala Lumpūrą, Trivandrumą ir Puketą :)

Tiesa, žinau, kad žadėjau papasakoti apie arabiškas vestuves :) bet manau, šiam kartui ir taip jau užtenka tiek tekstinės tiek vaizdinės informacijos, taigi apie vestuves vėliau :)

Įspūdžių bus daugiau
.rem

Užstrigusios žinios iš Dohos

2010 m. spalio 6 d. Užstrigusios žinios iš Dohos :)

Daug vandens nutekėjo ir nemažai laiko praėjo nuo mano paskutinio įrašo. Visų pirma noriu persiprašyti visų kas labai laukė, jei buvo tokių, kad taip uždelsiau :) Bet viskam yra pateisinimo rašteliai, kodėl taip įvyko... Paskutinis mano įrašas buvo čia rugsėjo 16 d. :) Beveik 20 dienų... Nemažas laiko tarpas... Mano gyvenimas Dohoje truputi pakito, bet apie viską nuo pradžių.

NAUJAS KAMBARYS

Pirmiausias didelė naujiena ir vienas geriausių įvykių, kurie nutiko mano gyvenime per šias dienas yra tai, kad pagaliau pakeičiau gyvenamąją vietą. Dabar gyvenu su visais savo kursiokais tame pačiame pastate :) Kas žinoma yra labai gerai, nes kai tik ko reikia labai lengvai gali gauti. Tiesiog eini pas kaimyną, pasibeldi, jei jis namie tai ok, gali papliurpti, susiorganizuoti kur nors nueiti, važiuoti apsipirkti ir t.t.

Niekaip nepadarau nuotraukų savo naujo buto, bet vieną dieną tikrai bus, pažadu :) Tačiau, patikėkit manim, tai tikrai geriau nei buvo. Namas kuriame gyvenu yra pats naujausias ir moderniausias :) Visi, kas sužino, jog mes čia gyvename mums pavydi, nes mes turime didelius langus, nuo žemės iki lubų (tai nelabai būdinga senąjai statybai), ant sienos kabo dideli plazminiai TV ir t.t. :) Žodžiu gyvenu 5 žvaigždučių name :)))) Taip kaip ir priklauso 5 žvaigždučių avialinijų darbuotojui :)

Mano kambariokas iš Italijos. Skraido du mėnesius, taigi irgi toks visai naujas. Sutariame neblogai, nors pati pradžia buvo nekokia... Aš nuvykau į ofisą ir paklausiau ar viskas parengta, kad galėčiau kraustytis, jie mane patikino, kad tikrai taip, taigi aš nieko nelaukdamas ir persikrausčiau, jo nebuvo namuose, kuomet jis grįžo, aš kroviausi daiktus virtuvėje... Tai buvo pirmasis mūsųs susitkimas, ir pasirodo kompanija jo neinformavo, kad aš pas jį atsikrautysiu :) Truputi nemaloni situacija... Na bet nieko, viskas išsisprendė puikiai :) ir atrodo viskas tikrai bus gerai... :) Aš juk nuolatos patenku į visokias kvailas situacija ir kvailus nuotykius :) Netikite :) palaukite kol perskaityite viską :)

SKRYDŽIAI

Sekantis smagus pasikeitimas yra tai, kad nebėra mokymų ir pagaliau skraidau. Paskutiniame įraše plačiai aprašiau skrydį į Dubajų :) Tai buvo pirmasis mano skrydis, po jo skridau į Muskatą, du kartus Mančesterį ir aplankiau Stoholmą. 

Skraidyti man patinka :) Neralu :) štai realiai per dvi savaites du kartus gėriau vyną Mančesteryje, truputi apsipirkau, tada aplankiau Omano tarptautinį oro uostą ir galiausiai susitikau su draugais Stoholme, kur nukeliavau į naktinį klubą, pavakarieniavau, išgėriau taurę vyno ir t.t. :) Na kai pagalvoji tai tikrai nerealu :) Visi skrydžiai, išskyrus Stoholmo, paėjo labai gerai. Kas nutiko Skrydyje į Stoholmą sužinosite viską skaitydami nuosekliai :)

Taigi, rugsėjis jau baigėsi, prasidėjo spalis :) Šį mėnesį, kaip ir minėjau, jau skridau į Stoholmą, dar manęs laukia du skrydžiai į Kuala Lumpūrą ir Puketą, bei skrydis į Trivandrumą. Šį mėnesį turiu 8 stand by, tai reiškia budėjimus, kuomet bet kada galiu būti išviestas dirbti. Na realiai turėjau 8, tačiau šiandien mano tvarkaraštis buvo pakeistas ir rytoj skrendu į Afriką, į Nairobi (Kenija), kur turėsiu layover :))) Visai smagu :) 

Prisiminimai apie skrydžius ir t.t. išlieka, tačiau dabar labai sunku juos ir aprašyti, nes jau viskas taip toli buvo. Pažadu, kad pabandysiu aprašinėti plačiau, nes kaip ir minėau dabar jau vėl normaliai turėsiu inetrnetą :) Bet reziumė: NEREALU, man tai taip patinka :) tai kažkas nuostabaus, kuomet per savaitė aplankai du skirtingus miestus, dvi skritigas valstybes ar ne du visai skirtingus žemynus :) kažkas nepaprasto ir nepakartojamo...

NUOTYKIAI KELIONĖJE Į STOHOLMĄ

Taigi, skrydis į Stoholma (ARN) - Arlandos tarptautinį oro uostą, buvo mano trečiasis solo skrydis. Solo mes vadiname skrydžius, kuriais skrendame ne kaip mokiniai, o kaip tikri stiuardai :) Taigi realiai kiekvieną dieną turi solo skrydį, bet ai esi po mokymų, tada kažkaip skaičiuoji, kokius pirmus dešimtu visuomet saki, kad tai mano xx solo skrydis :)))

Labai laukiau šio skrydžio, labai norėjau pamatyti šį miestą. Mes jame praledžiame 19 valandų. Na tikrai užtenka, kad galėtum pasivaikščioti po nuostabias gatveles ir išgerti taurę vyno :) Gyvename 5 žvaigždučių viešbutyje, miesto centre, Sheraton, kuris yra apie 40 minučių kelio nuo oro uosto :) Na bet dabar apie viską iš eilės...

Skrydis į ARN yra ryte, apie 0800H, taigi pasiėmimo laikas yra 0540H autobusiukas atvažiuoja, nuveža į techninį pastatą, kur turi užsiregistruoti, keliauti į briefing`ą ir t.t. Jei viskas vyksta pagal planą, tačiau spalio 1-oji, mano vado diena, tikrai buvo ne mano, kaip vėliau paaiškėjo ne mano buvo ir slapio 2-oji :)

Visiškai netyčia ir netikėtai aš pramiegojau savo pick up laiką :) ir autobusiukas išvažiavo be manęs, neišgirdau žadintuvo, o kaip vėliau paaiškėjo, jis tiesiog nesuskambo dėl labai paprastos priežasties, aš nepatikrinau nustatymų, buvo uždėjęs mokymams, kad žadintuvas skambėtų visomis savaitės dienomis išskyrus penktadienį, o spalio 1-oji r buvo nepnktadienis :) Taigi, pramigau savo pasiėmimo laiką, planavau keltis 0450H, tačiau pabudau 0605H, supratau, kad vėluoju... Stagiai šokau į dušą tada į uniformą ir labai skubėdamas išbėgau iš namų su visais lagaminais, gerai, kad juos susikroviau iš vakaro. Susistabdžiau privatų taxi, jis mane nuvežė į techninį pastatą, tačiau kai ten atvykui, pastebėjau, kad per skubėjimą užmiršau užsidėti kaklaraištį... Su savimi turėjau viską išskyrus kaklaraištį, o be jo skristi negaliu... Taigi pranešiau Help desk`ui (įgulos pagalbos tarnybai) ir grooming`ui (moterikėmis kurios rūpinasi mūsų išvaizda), kad turiu grįžti pasiimti kaklaraištį, nes jie ten papildomo neturi. Labai keista, jie turi papildomus švarkus, jei aš netyčia pamirščiau pasiimti švakrką, tačiau neturi papildomo kaklaraiščio... :) Grįžau namo, pasiėmiau kaklaraištį, nubykau atgal, o jau visa įgula išskyrus kapitonus lėktuve... Taigi laukiu kol lėktuvo kapitonas ir pirmasis pilotas ateis ir mes visi kartu važiuosime į lėktuvą. Žinoma kaip tyčia jie tri užtrukti labai ilgai, o gal tiesiog man tuo metu laikas atrodė visa amžinybė... Kai jie atėjo pajudėjome link lėktuvo, jis kaip tyčia turėjo būti priparkuotas pačiame toliausiame bay (bėjus (įlanka, aptvaras, platforma ir t.t.) - tai lėktuvo parkavimo vieta). Žodžiu ta kelionė iki lėktuvo man buvo visa amžinybė :)

Lėktuve pasikalbėjau su savo CSD (vyriausia įgulos nare pagal pareigas), papasakojau jai viską ir t.t. Ji buvo tikrai labai miela. Meergina iš Indijos kompanijoje dirbanti koius šešis metus :) Nuramino mane, pasakė mėgautis skrydžiu ir t.t. :) Taigi... Ksrydis buvo fantastiškas :) Pasaulis tikrai mažas. Prieš savaitę iki savo ARN skrydžio aš skridau iš MAN į DOH, mano darbo zonoje bvo tikia visai miela porelė, jiems iki 50 vuras su žmona, keliavo į Dohą :) mes persimetėme keliais žodeliais ir tiek, o ką jūs galvojate? Laipjame keleivius ir aš sutinku juos abu, keliaujančius iš Dohos į Stoholmą, į miestą, kuriame jie gyvena :) Pasirodo jie atostogavo Omane ir t.t. mes labai puikiai pasikalbėjome. Jie netgi parašė Tell Us form (pasakyk mums formą - tai anekta, kurią mes duodame klientams, kad parašytu atsiliepimus apie skrydį ir t.t.), tai porelė parašė šią atsiliepimo formą, o joje buvo parašyta: "visa lėktuo įgula dirbo labai gerai ir buvo labai malonūs, bet geriausias buvo Ponas Remigijus. Mūsų nuomone jis turėtų būti paaukštintas pareigose kaip įmanoma greičiau" :) Taigi, gavau pirmąjį puikų atsiliepimą apie savo darbą :) Po skrydžio vyriškis pailko savo vizitinę kortelę ir sako: "Kai kitą kartą būsi mieste, duok mums žinią mes tave pakviesime vakarienės", na žodžiu skrydis buvo tikrai geras ir fainas. Keleiviai puikūs, man labai patiko.

Nusileidome Stoholme, mieste, kuris yra nepaprasto grožio, kuriame gyvena labai gražūs žmonės. Panos, Jums ten rojus, švedai nepakartojamo grožio vyrai :) Visos panos lėktuve lydėsi :)))) buvo labai juokinga :)

Stoholme susitikau su draugais, išgėrėme vyno, nukeliavome į klubą, tikrai asipalaidavau... Buo labai geras vakaras, tačiau ryte manęs laukė skrydis atgal į Dohą.

Buvome informuoti, kad žadinamasis skambutis bus 0800H ryte, o 0900H turime būti viešbučio priimamąjame :) Vėluoti negalima. Tačiau ką jūs sau galvojate? Mano antroji diena prasidėjo vėl nesėkmingai... Atvykęs į ARN aš nenusistačiau telefono laikrodžio pagal vietos laiką, ir visą laiką sekia UTC laiką :))) Taigi, kai man paskambino pažadinti iš apačios, aš padėkojau, pasakiau, kad pabudau, tada pasižiūrėjau į laikrodį telefone, o jis rodė 0700H taigi pagalvojau, kodėl jie man skambina valanda anksčiau nei sakė, kas čia dabar... Taigi visai neskubėdamas pradėjau ruoštsi, nes galvojau, jog dar tik 0700H, o buvo 0800H, taigi vėl vėlavau nusileisti žemyn, nedaug, gal kokias penkias minutes, bet antra diena iš eilės vėluoju... Kai nesiseka tai nesiseka :), tačiau esu dėkingas kapotonui, kuris nusprendė manęs palaukti... Nes dažniausia įgula nelaukia nei minutės, jei vėluoji, visi išvažiuoja  ir tavo asmeninis reikalas pasiekti oro uostą :) Dažniausia griebi taksi, ir susimoki už kelią... Taigi jie manęs sulaukė, aišku gavau kreivus žvilgsnius ir t.t. Nelabai maloni situacija... Būčiau buvęs labai laimingas, jei ši nelaimių grandinė būtų pasibaigus, tačiau negano to manęs laukė paskutinis išbandymas... Atvykome į oro uostą, ir aš "apsičiupinėjęs" suvokiu, jog viešbučio kambaryje ant stalo palikau savo darbuotojo kortelę ir įgulos nario sertifikatą, be kurio negaliu vykdyti skrydžio... ID ne toks svarbus, be jo aš galiu skristi, tačiau be sertifikato manęs į lėktuvą niekas neįleis :))) Pranešu šią "džiugią" žinią CSD, ji kapitonui, jau niekam, net ir man nebejuokinga :) Ką gi, skambiname į viešbutį, pasakau jiems savo kambario numerį ir kad tikriausiai palikau ten koreteles, ir jei jie ras, tagul įdeda į tasi ir kiek įmanoma skubau siunčia į oro uostą, kaip ir minėjau, kelias iš oro uosto į viešbutį yra apie 40 minučių :) Taigi, visi vėl iškeliauja į lektuvą, o aš lieku laukti ir tikėtis, kad viskas bus ok, ir kad taksi kortelę atveš laiku ir galėsiu skristi atgalm į Dohą, kitaip savo sąskaita tektų likti Stoholme, nes CSD nusprendė ofisui nepranešti tą pačią minutę...

Taksi atvažiavo laiku ir visus reikiamus dokumentus turėjau laiku... Suma, kurią sumokėjau už taksi yra kosminė :) Už tai, kad mano kortelė pasiekė mane oro uostę aš taksi sumokėjau 75 eurus :) suma tikrai nemaža. Tačiau finale įvykdžiau savo pareigas :) Taigi apibendrinus :) Stoholme išleidau daugiau nei uždirbau :))) Na bet ką padarysi, toks jau tas gyvenimas :) kaip sakoma nelaimės po vieną nevaikašto :) Mano atveju jos keliavos visos trys su manimi :))))

Teko apturėti pokalbį su CSD ir CS :) kalbėjome apie viską kas nutiko per tas dvi dienas, kodėl ir t.t. :) Aš tikrai nesuprantu kas man buvo nutikę tada, aš buvau kaip nesavas, bet labai tikiuosi, kad tai daugiau nepasikartos ir viskas bus ok :)

Taigi finale CSD parašė tris ataskaitas, dvi iš jų buvo nelapalankios man, ir viena buvo palanki man : taigi finale viskas ok :)

Kitą dieną susilaukiau skambučio iš ofiso, iš performance officers (pasirodymo darbuotojai ar kažkas tokio - žmonės, kurie atsakingi už mūsų elgesį ėktuve ir t.t., jie mus kontroliuija, stebi ir vertina) kurie mane nuramino, jog jokių  veiksmų prieš mane šį kartą nesiims ir t.t. Jie puikiai supanta, jog tai pirmasis mano darbo mėnuo, tiesiog patarė kitą kartą būti atargesniam ir t.t. :) Na žodžiu labai maloniai pasišnekėjom ir tiek :) Realiai savo pamoką išmokau, tiksliau netgi visas tris pamokas :) 

Dabar labai juokinga kai tai prisimenu, bet tuo metu buvo tikrai nejuokinga :) Taigi, kai pagalvoji kaip sakoma, jei jau ką nors daryti tai daryti nuoširdžiai :) aš būtent taip ir dariau :) viską noširdžiai :) todėl viska staip ir buvo :)))

GYVENIMAS DOHOJE

Gyvenimas Dohoje nėra toks jau ir blogas kai pagalvoji :) Anksčiau, kai negalėdavome niekur iešiti, manėme, jog čia nuobodu ir nėra k veikti, o iš tiesų yra kitaip :) Dienos metu, čia niekas nevyksta, visi dažniausiai miega arba dirba, net prekybos centrai nebūna pilni :) Doha atgyja naktį, kai saulė nusileidžia dykumoje, tada visi arabai ir visi kiti šio miesto gyventojai išlenda į gatves, užpildo prekybos centrus, turgavietes ir t.t. :) 

Kaip bebūtų keista, Dohoje naktinis gyvenimas visai geras :) Čia dirba daug naktinių klubų. Norint į juos patekti reikia pirkti narystę, kuri kainuoja nuo 35 iki 100 pinigų. O vėliau visi įėjimai nemokamai :) taigi realiai investicija tik iš pirmo karto :) Žinoma alkoholio kainos nemažos :) pigiausia alus, jo kaina už pusę litro yra 36 pinigai, ir nuo to viskas prasideda :) tam tikruose klubuoe Gin&Tonic kainuoja 55 pinigus, o kitame tas pats  gėrimas jau kainuos 65 pinigus ir t.t. :) taigi kainos priklauso nuo vietos :)))

Muzika klubuose gera :) groja geri didžėjai :) viskas labai normaliai, taigi kai esame Dohoje ir esame keli vienu metu stengiamės išeiti kur nors bent jau pabendrauti kartu, nes kai pradėjome skraidyti nelabai turime galimybes matyti vieni kitus :) Taigi džiaugiamės kiekviena minute kurią galime praleisti kartu :)

KODĖL ARABAI NEVALGO KIAULIENOS

Šis klausimas man nedavė ramybės labai ilgai, tiesa pasakius neduoda dar ir iki dabar, bet tarkime kad jau turiu tam tikrus atsakymus, kurie skamba visai logiškai žinant jų kultūrą ir tikėjimą :)

Apie kiaulieną yra rašoma net šventąjame korane, kad jos nederėtų valgyti. Dar kelios priežastys kodėl jie jos nevalgo:

1. Kiaulės negali žiūrėti į dangų. Jos jo nemato. Ir tai kažkaip susiję su Dievu ir t.t.

2. Kiaulės vienu metu tuštinasi ir valgo, o tai yra nehigieniška ir labai nešvaru.

3. Kiaulės turi kirmnimus, manau tai yra kaspinuočiai ar kaip jie ten vadinasi, kurie net gaminant nemiršta. Tai reiškia, kad jos nešioja ligas.

4. Islamiškąjame tikėjime jie tiki, jog suvalgius kiaulienos išnyks pavydo jausmas. Kas yra anot jų blogai, nes pvz, jei prie tavo sesers lįs koks nors vyras tai tu, jei būsi suvalgęs kiaulienos, jos neginsi ir t.t.

Štai tiek apie tas kiaules :) tuos papročius šį kartą :) Kitame įraše parašysiu apie arabiškas vestuves :) tai kažkas nesuvokiamo :))) Bet tai tema kitam įrašui, kuris tikiuosi bus greičiau nei šis :)

O dabar keliauju dėtis lagaminų į Nairobį :)

Linkėjimai visiems

.rem