Apie viską po truputį

2010 m. lapkričio 1 d. Apie viską po truputį

Kažkaip keista... Šiuo metu Lietuvoje visi važiuoja į kapus, dega žvakutes, o naktį visi kapai bus pilni žiburių... Kiekvieną lapkričio pirmą turėdavau tradiciją eiti į Katedrą, uždegti žvakutę, ir tada aplankyti Antakalnio kapines naktį... Šiemet to nebus... Keista... Dar pagalvojau, jog nemačiau čia jokių kapų... hmmm :) reiks pasidomėti apie laidotuvių tradicijas :) kai sužinosiu būtinai papasakosiu :)

Čia šviečia saulė ir gyvenimo ritmas toks kaip ir kiekvieną dieną. Kaip ir kiekvieną pirmadienį :) Čia lakričio 1 niekuo neypatinga diena, tiesiog diena kaip ir visos kitos...

Na kažkaip čia melancholiškai mano įrašas prasidėjo... Gal šiek tiek jau psiilgau LT ir tam tikrų dalykų :))) kaip bebūtų Dohoje gyvenu jau tris mėnesius, kaip greitai bėga laikas :)

Paskutinis įrašas buvo mėnesio viduryje,po paskutinio įrašo aplankiau Trivadrumą, Kvala Lumpūrą ir Puketą. Na Puketą aplaniau tik labai trumpai, įkvėpiau jo oro, nes ten nenakvojame, iš Kvala Lumpūro skrendame į Puketą ir tada atgal, o labai gaila... Nes tai nuostabaus grožio miestas... Tikiuosi, kad vieną dieną ten bus layover'is :) Bet apie viską nuo pradžių...

SRYDIS Į TRIVANDRUMĄ

Apie skrydžius į Indiją girdėjau daug... Daug blogo. Tai buvo pirmasis mano skrydis į Indiją. Pas mus kompanijoje visi skrydžiai į Indiją yra naktiniai... Jie sunkūs ir atimantys daug jėgų. Visų pirma dėl to, kad skrendame visą naktį be poilsio. KSrendi keturias su puse valandos į vieną pusę, tada gera valanda lėktuve ir vėl skrendi atgalios... Antras dalykas, kodėl jie yra sunkūs, ogi dėl keleivių profilio, kuris nėra labai geras... Skrydžiuose į Indiją turistų sutiksi mažai, pagrinde visi keliaviai yra indai-darbininkai skrendantys namo, po metu, dviejų ar trijų aplankyti savo šeimas ar grįžti su visam namo... Taigi galite pabandyti įsivaizduoti kaip viskas atrodo :)

O viskas buvo taip :) Viskas prasidėjo nuo įlaipinimo, daugelis iš jų nežino savo vietų, kur jie sėdės, galbūt dėl to, jog nepažįsta skaičių ir raidžių, o gal dėl to jog visiškai nemoka skaityti ir apskritai daugelis iš ju pirmą kartą gyvenime skrenda lėktuvu...

Mes vis negalime suprasti kaip jie gali leisti sau įsigyti mūsų aviakompanijos bilietus, kurie yra tikrai ne vieni iš pigiausių... Žmonės, kurių atlyginimas nuo 400 iki 1000 Kataro Rialų. Kai tuo tarpu pirgiausias bilietas iki Trivandrumo ir atgal kainuoja 1190 Rialų. Vieni sako, jog jiems komanijos, kuriuose jie dirba nuperka tuos bilietus, kiti sako, jog indai čia uriu specialias kainas keliauti su mūsų avialinijomis. Taigi, nežinau kuri istorija teisinga, bet faktas vienas, jie su mumis keliauja ir trumpin mums gyvenimą.

Nepaslaptis jog, Dohoje su šiais žmonėmis nelabai skaitomasi, jie čia tarsi vergai... Žmonės, kurie neturi jokių teisių, žmonės kurie dirba dienomis ir naktimis, kad galėtu išlaikyti savi šeimas... Bet kas keisčiausia, tuo metu kai jie įlipa į lėktuvą staiga jie galvoja, jog su striuardais gali elgtis taip, kaip su jais elgiasi vietiniai Katare :))) Tačiau jie labai klįsta, nes mes neleidžiame, kad jie su mumis taip elgtūsi, jie būnai mikliai pastatyti į savo vietą :) na žodžiu... Mano skrydyje buvo visko :) turėjau net ir konfliktą su keleiviu, jis sėdėjo lėktuvo gale, mes dalinome maistą ir kaip visuomet buvo du pasirinkimai, vieštiena ir vegetariškas, taigi link pabaigos mes au nebeturėjome vištienos, kadangi tai buvo antrasis pasirinkimas, ir jo buvo mažiau. taigi tas vyriškis iš bene paskutinės eilės norėjo vištieniso ir jos negavo iš mano kolegų, o aš buvau priekyje, o virtuvė lėktuve yra gale, taigi man reikėjo grįžti :) ir kaip tyčia teko sustoti ties jo eile :) tuomet jis mane pašaukė "ė, aš neturiu maisto" ar kažkaip panašiai, aš jam pasiūliau vegetarišką, o jis sako, kad nori vištos, tada aš bandau gražiai pasakyti, jog jis nebeturi jokio pasirinkimo arba ima vegetarišką arba nevalgo :) ir ponulis man staiga pareiškia "ar čia mano problema, kad tu nebeturi vištienos", tada aš jau jam atrėžiau "pone, jei mes būtume žemėje tai aš tikrai nueičiau ir atneščiau jums višitenos, arba jūs nueitumėte pats ir pasiimtumėte, o dabar mes esame ore, taigi vištienos nėr, yra tik vegetariškas pasirinkimas, norėsite?" :))) O tada jis visai pasiuto, liepė pakviesti vyriausią palydovę lėktuve ir t,.t. :) bet kas iš to, kai ji atėjo, jis jai leipė eiti pagaminti tą vištieną, o ji jam bandė aikinti tą patį, taigi tuomet jis užsimanė kalbėti su kapitonu :))) Na žodžiu, buvo visai smagu :)

Šiuose skrydžiuose darbininkai labai geria... Jų mėgstamiausias gėrims viskis ir alus. Jei visuose skrydžiuose mes turime gėrimų pasirinkimą iš degtinės, džino, viskio ir brendžio, tai skrydžiuose į Indiją mums įdeda tik viskį. Ilgouse skrydžiuose, tokiuose kai Europa, ar kur nors egzotinės šalys Azijoje, kur skrydžiai trunka daugiau nei 5 valandas, mes neišpilstome net vieno viskio butelio, tai per skrydį, kuris truka tris valandas į vieną pusę mes turėjome du tuščius viskio butelius. Aš savo pirmąjį butelį baigiau po 8 eilių, t.y. davęs maistą ir gėrimus 24 keleiviams, tačiau jų buvo mažiau nes buvo nepilnas skrydis. Jie viskį geria kaip vandenį. Prašo įdėti ledo ir praskiesti vandeniu... Kaip antai eilėje sėdi tryse, prie lango per vidurį ir kraštinėje kėdėje. Vsuomet padedame nuo tų kurie prie lango, jis manęs paprašo viskio su ledu ir vandeniu, aš jam įpilu, tada antrasis paprašo alaus, duodu jam alaus, trečiasi paprašo viskio, aš jam jį duodu itžr jau kaip ir norėčiau eiti prie kitų klientų, tačiau pirmasis man duoda savo tuščią taurę ir sako įpilk dar :))) Dar jie geria labai įdomų kokteilį. Paprašo alaus ir raudono vyno, duodam mes jiems atsirai, o staiga sako, sumaišyk :))) ir ką jūs sau galvotae :) jie geria alaus ir vyni kokteilį su ledu :))) 

Finale, nusleidus lėktuvui Trivandrume, turėjome daug girtų indų. Vienas net nesugebėjo eiti, tai tysėme jį iki durų kur jį iš mūsų perėme oro uosto personalas. Aš apie tūlikus jau nekalbėsiu kokie jie būna :) galite pabandyti įsivaizduoti :) ne visi žmonės moka jais naudotis. Tai vat tokie tie skrydžiai į Indiją :) na bent jau toks buvo mano pirmasis skrydis ten :) Žiūrėsime kaip viskas bus toliau :)

ŽALIOJI MALAIZIJA

Kalbant visiškai atvirai, niekada net epagalvoju, kad teks lankytis Malaizijoje, Kvala Lumpūre :) realiai, kai dabar pagalvoju tai tikriausiai iki tol kol pradėjau dirbti čia, net nežinojau kad toks yra arba nežinau kur toks yra :)))

Spalį ten lankiausi du kartus ir abu kartus praleidau daugiau nei 50 valandų :) taigi buvo laiko pasivaikščioti, apsipirkti ir pailsėt.

Pirmąjį kartą ten nuskridome anksti ryte, ir nemiegoję, po 7 valandų skrydžio iškeliavom į miestą, buvo smagu iki kol merginos nesugalvojo shopintis. Tai nuvažiavom į kažkokį pigų prekybos centrą, kur jos prispirko batų ir visokių kitokių nesąmonių, o aš susinervinau, nes negalėjau nusipirkti nieko dėl labai paprastaos priežasties, kainos tikrai žemos, bet jie neturi mano dydžių, kadangi malaizijiečiai mažiukai, smulkučiai ir kudučiai, tai tikriausiai aš palyginus su jais esu storas europietis, čia kaip koks amerikonas storas, kuris prisivalgęs hamburgerių bandytų apsipirkti LT, ir tai, manau, kad jam pavyktų, o vat tokiose pigiose parduotuvėse mano dydžių nėra, jei imu M arba S, tai ką perku Europoje ar net Dohoje, ten atrodo kaip XS arba XXS :)))) Vienintelė vieta, kur man galima apsipirkti ir rasti drabužių tai vardinės parduotuvės, bet, kad galėčiau jose apsipirkinėti, dar tiek neuždirbu :)

O šiaip Kvala Lumpūras labai gražus mietsas. Miesas, kuris yra viduryje tropinių miškų. Miestas, kuriame daug žalumos, daug dangoraižių, daug žmonių ir daug turistų. Šiame mieste labai daug lnkytinų vietų, todėl per tas kelias dienas kiek buvau, tikrai nespėjau aplankyti ir pamatyti visko, taigi dar liko daug ką pamatyti ateities skrydžiuose į šį miestą...

Kvala Lumpūre yra žymūs pasaulyje bokštai dvyniai Petronas Towers, tai aukščiausi pasaulyje bokštai dvyniai. Iki rugsėjo 11 įvykių Amerikoje, tai buvo antri pagal aukšti bokštai, tačiau, kai žinote situacija pasikeitė. Tuose bokštuose yra įsikūrusios Malaizijos naftos kompanijos. Na šiaip tai tikrai įspūdingas vaizdas. Bokštų aukštis yra 451,9 metrai. Šiuos bokštus galima nemokamai aplankyti ir pasikelti liftu į tiltą esantį tarp jų, tačiau norint gauti bilietą, įeilę reikia atsistoti apie šeštą valandą ryto. O žinant mane ir mano norą pamiegoti, aš ir kiti mano kolegos nusprendėme, jog dėl to savo poilsio ir grožio miego neaukosim.

Žymieji bokštai. Kitos nuotraukos skiltyje Photos

Taigi, į bokštus nekilome, tačiau nusprendėme pakilti į Kvala Lumpūro telekominikacijos bokštą "Menara", kurio aukštis yra 421 metras. Realiai pakilus liftu į viršų mes atsidūrėme aukščiau nei būtume buvę, jei keltumėmės į dvynius. Aišku, už šį pasikėlimą reikėjo mokėti, bet kaina tikrai nedidelė ir verta vaizdų, kuriuos pamatai pro langą, nes bokštas yra pačiame centre, ir po kojomis atsiduria visas Kvala Lumpūras. Miškai mieste ir kalnai, viskas kartu, viskas gražus ir viskas nepakartojama. Šiame bokšte vienu aukštu aukščiau nei kur yra apžvalginė aišktelė yra įsikūręs restoranas, norint ten patekti reikia iš ansto rezervuotis staliuką, kaina protinga, ir kartu jau maistas įsikaičiuotas, restoranas turi vieną pliusą, ko neturi apžvalgos aikštelė. Na bent jau jie tai išskiria kaip pliusą. Restoranas sukasi aplink savo ašį, taip kaip Vilniaus TV bokštas. Manau, kad į restoraną atvyksiu kitą kartą ir būtinai tai padarysiu naktį, kad galėčiau pasigrožėti naktiniu Kvala Lumpūro vaizdu.

Vaizadas iš telekomunikacijų bokšto

Nusileidus žemyn mus pasitiko tropinių miškų lietus. Kvala Lumpūre lyja kiekvieną dieną, po pietų, maždau tarp 16 ir 18 valandos dangus apsiniaukia ir prasideda labai stiprus tropinis lietus, kuris trunka apie vieną valandą. Po jo oras pasidaro gaivus, o lietus šiltas. Realiai po trijų mėnesių sausros pirmą kartą mačiau letų... Buvau labai jo pasiilgęs. Kvala Lumpūre labai karšta ir drėgna, apie 30 laipsnių šilumos, o drėgmės ore yra apie 90%. Taigi, galite pabandyti įsivaizduoti koks ten oras.

Kol lauke lijo mes aplankėme šalia bokšto esantį mini zoologijos sodą ar kažką panašaus į jį. Jame buvo daug gyvačių, vorų, kelios vištos, kelios beždžionės, keli vėžliai. Vienas vėžliukas su dviem galvom. Kaip spratau, tame zoologijos sode jie laiko gyvūnus albinosus. Ne visi jie albinosai, bet didžioji dalis tokie. Tačiau vistiek įdomu pamatyti.

Draugiškos papūgėlės

Dvigalvis vėžliukas

Iguana

Beždžionėles norėjusios pavogri mano fotoaparatą :)

 Iš bokšto patraukėme į prekybos centrą, kuris yra už gražiųjų bokštų dvynių, nes merginos norėjo apsipirkti, tačiau visi buvome perdaug pavargę, taigi ilgai nelaidžioje grįžome į viešbutį, kuris beje yra apie keturiasdešimt minučių traukiniu iš miesto centro.

Tiesa, dieną prieš pasivaikščiojimą po miestą ptaleidome su viena drauge prie baseino. Buvo labai smagu, nes skridau su mergina iš to paties kurso, mes kartu pradėjome mokymus ir kartu baigėme, taigi buvo labai smagu. Visą dieną pratinginiavome ir pragulėjome saulėje, maudėmės ir t.t. Aišku po tokios tinginystės man ant lūpos išdygo pūslelinė, manau tai nuo saulės. Vats šiandien paskutinės valandos, bandau ją užsigydyti, nes jei pamatys išvaizdos departamentas, kuris daro tuos patikrinimus prieš kiekvieną skrydį, tada jie mane išlaipins iš skrydžio ir neleis skristi, o jau šią nakt skrendu į Miuncheną ir nenoriu, kad mane išlaipintų. 

Tačiau ta diena prie baseino buvo fantastinė, mes abu vienu metu pasijautėme tari atostogautume, nei apie darbą nei apie nieką nereikia galvoti, kaip nerealu, kuomet darbas kartais virsta atostogomis.

ARABIŠKOS VESTUVĖS

Vis žadu papsakoti kaipgi vyksta tos arabiškos vestuvės. Žinau tik papročius ir tradicijas kai vyksta karališkosios šeimos vestuvės. Šeimos kuri valdo Katarą.

Taigi, viska sprasideda nuo klausimo kaip vyras gali susirasti žmoną, kai merginos čia vaišto užsidengusios veidus ir vaikinams bei merginoms yra draudžiama vieniems su kitais kalbėts ir t.t. Ogi, viskas vyksta labai paprastai. Būsimasis jaunikis ateina pas mamą ir sako "mama aš noriu tuoktis, surask man nuotaką, aš girdėjau kad toje šeimoje yra graži mergina, ji be vyro.." ir t.t. Tuomet mama su jo seserimis eina pas tą merginą ir jos mamą bei seseris ir visokiaiais įmanomais būdais bando gauti tos merginos nuotrauką arba ją nufotografuoti, kad galėtų parodyti sūnui. Jos gali eiti vieną du ir tris ir daugiau kartų... Kai pagaliau gauna nuotrauką, ją pardo sūnui, jei viskas gerai, tuomet jau sūnus su tėvu ir broliais eina pas merginos tėvą ir brolius ir tada jie kalbasi apie santuoką, galbūs nusorendžia kokias tai taisykles ir t.t. Taigi, jei viskas vyrų poklabyje pasiseka gerai tada pagaliau vaikinas susitinka su mergina, valandai arba dviems, bet jie susitinka ne vieni, su jais kartu būna merginos mama ir seserys. Taigi vaikinas kalbasi su mergina, ir jei ji jam patink ir galbūt jis jai, tada vaikinas jai per tą valandą arba kartais ir daugiau, pasiperša... Na ir tada belieka laukti vestuvių. Tačiau dar prieš vestuves vaikinas merginai turi padovanoti kelias mažas dovanėles. O dovanėlės yra tokios: vienas didelis lagaminas pilnas brangenybių ir aukso, vienas didelis lagaminas pilnas šilko ir drabužių, trečias lagaminas, kuris irgi yra didelis, turi būti pilnas kvepalų, na ir galiausiai paskutinis lagaminas su pinigais, kuriame turėtų būti apie 8 - 10 milijonų Kataro Rialų. 

Pačios vestuvės yksta taip pat atskirai. Virai ir moterys švenčia atskirai. Pradedama švęsti apie trečia valandą dienos, tada apie šeštą vakare atvažiuoja į šventę jaunikis ir jaunoji, na tiksliau abu atvaiuoja į atskiras šventes, tada apie devintą valandą jaunikis su tėvu ir broliais važiuoja pas jaunąją ir kelias valandas švenčia kartu, bet kartu gali būti tik šeime, draugai sau švenčia be jaunųjų. Jie važinėja didelėmis mašinomis :) ir netgoi kai važiuoja pas jaunąją  šaudo į orą iš tikrų šautuvų ir .t.t. Na vaizdelis turėtų būti neblogas.

Taigi apie vidurnaktį jaunikis ir jaunoji grįžta pas jaunosios tėvus namo kaip sutuoktiniai. Jauniskis su nuotaka turi praleisti tris pirmąsias naktis jos tėvų namuose ir tik tada jis gali išsivežti nuotaką į savo namus kur jie gyvens kartu. Tiesa dar vienas mažas niuansėlis, pirmąjį rytą po vestuvių jaunikis nuotakai turi įteikti paskutinę dovaną, tiksliau tris: naują mašiną (dažniausiai tai būna BMW arba Mercedes), brangų kaklo vėrinį ir brangų laikrodį. Vat tada jau visos dovanos įteiktos, po trijų dienų jie grįš į namus kur gyvens kartu ir darys vaikus :)))

Na kai paalvoji tai iš tiesų keista... Čia vestuvių iš meilės nebūna, bet kas keisčiausia, kad tokios poros būna laimingos ir visą gyvenimą kartu nugyvena, aišku pasitaiko ir taip, kad poros išsiskiria.

Tiesa, kažkurioje ten stadijoje jie turi nuvažiuoti ir pasirašyti dokumentus taip užregistruodami santuoką, bet to jie nesureikšmina, svarbiausia šventimas ir t.t.

Labai trumpai apie skirybas, kurių čia irgi būna. Tam kad išsiskirti, vyrui užtenka tris kartus pasakyti žmonai "Talik talik talik", ir tai jau pabaiga, visks jie yra išsiskyrę. Po šių žodžių vyras daugiau niekada nemiegos su ta moterimi.

Dar vienas labai svarbus faktas, kad nekaltybė čia labai vertinama ir moteris, kuomet ji tuokiasi, turi būti skaisti. 

KULTŪRINIS GYVENIMAS DOHOJE

Kaip bebūtų keista, čia vyksta net ir kultūrinis gyvenimas. Manau, dabar bus jo daugiau, kadangi oras po truputi vėsta, vakarais labai smagu išeiti pasivaikščioti, nes oro temperatūra apie 30 laipsnių, dienomis kokie 36 :) tai jau normalėja viskas.

Labai gaila, kad aš praleidau visa Doha Tribeca Film Festival (DTFF), kuris čia vyko 5 dienas. Man pavyko apsilankyti festivalio uždaryme, kadangi visas kitas dienas kai vyo festivalis praleidau Kvala Lumpūre. Uždarymo vakaras buvo toks biški juokingas :) tikėjausi geresnio renginio :) bežiūrint uždarymo ceremoniją prisijuokiau daug iš jų klaisdų, iš to kaip nereikia daryti ir pagalvojau, kad "Publicum Events" būtume padarę superinį renginį, su jų biudžetu tai ohoho... Nes biudetas buvo nemažas, renginys vyko, kultūriniame miestelyje, kuris dar oficialiai nėra atidarytas, pats kultūrinis miestelis turi amfitiatrą, kuriame buvo galima daryti festivalį, tačiau, kadangi jis oficialiai neatidarytas, tai šiam festivaliui buvo pastatytas laikinas amfitaitras, kurio nuotrauką pridedu čia.

Amfitiatras su vaizdu į įlanką :)

Ekranas

Čia dar nukrypimas, kad lauko mobilieji tualetai čia yra tokie, apie kokius žmonės sajoja turėti namuose :) tai nes lietuviškosios TOY TOY plastikinės budelės. Prabangūs kremai ir muilai, keramikinės kriauklės, dideli veidrodžiai ir t.t. Ir visa tai mobiliajame tualete.

Taigi, pinigų jie turėjo daug, sugebėjo pasikviesti net holivodines žvaogždes, kurios neaišku ką ten veikė, nes tai nekomercinių filmų festivalis, kaip supratau, kažkas labai panašaus į Kino pavasarį Lietuvoje.

Taigi po ilgo laiko Dohoje irmą kartą žiūrėjau kokybišką kiną dideliame ekrane. Buvo fantastiška,es amfitiatras pastatytas ant įlanks kranto... Na žodžiu viskas puikia.

Beje filmų gurmanams rekomenduoju susirasti ir pasižiūrėti filmą "The First grader". Tai filmas paremtas tikrai istorija. Vertas dėmesio.

PABAIGAI

Na, o pabaigai, tiesiog noriu informuoti kur skrisiu lakričio mėnesį :) Lapkritį mane galite sutikti Miunchene (Vokietija), Dakoje (Bangladešas), Kočyje (Indija), Madride (Ispanija), Barselonoje (Ispanija). Taip lankysiuosi Sanoje, Kuveite, Dubajuje, Abu Dabyje, Damame, Jedahe.

Atleiskite, kad taip ilgai nerašiau, bet sunku čia rasti laiko, kai daug skraidai, o kai neskraidau tai miegu :) Bet pažadu, bent jau du kartus į mėnesį parašsiu po įrašą. Labai stengsiusi.

Laikykitės :) Ir kaip supratau Lietuvoje jau kvepia Kalėdomis :) mmm :)

Remis