Seni prisiminimai iš apdulkėjusių užrašų...

2012 m. rugsėjo 28 d. Seni prisiminimai iš apdulkėjusių užrašų...

Visai buvau pamiršęs, kad pradėjau rašyti savo dienoraštį balandį ir niekaip jo nepabaigiau... Jau nebepamenu, kaip jis turėjo baigtis, tačiau matau, kad prasidėjo apie vasarą... Dabar jau Dohoje ruduo, tačiau nusprendžiau vistiek paviešinti šį įrašą...

Pasiilgau rašymo. Buvau užmiršęs, išsisėmęs, o gal tiesiog šiaip reikėjo padaryti petruaką, dabar tikiuosi, kad per tuos kelis mėnesius pertraukos pailsėjau ir galėsiu sėsti vėl prie plunksnos ir karts nuo karto pasidaointi naujais įspųdžiai ir kelionėmis...

Saulė vis labia ir labiau kaitina sausą ir geltoną dykumos smėlį, o tai reiškia kad vasara jau beveik čia. Panašu, kad šaltoji ir piktoji žiema traukiasi iš dykumos. Šiais metais kažkokia keista ta vasaros pradžia... Jaučiasi pasaulinis atšilimas ir Katare. Pernai jau tokiu metu buvo galima kiekvieną dieną gulėti paplūdimyje ir skrudinti savo šonkaulius saulės kaitroje. Na tiksliau sezoną pernai atidarėm su dragais dar kovo pradžioj, o šiemet jau ir balandis bagiasi, tačiau buvome prie baseino kokius tris kartus, nes reikėjo "gaudyti" saulėtas dienas. Smėlio audros teršė ir taip dulkėtą ora, o kelias dienas buvo taip, jog lijo su žaibais ir perkūnija. Vaizdas nuostabus, kuomet dangų skrodžia žaibo rykštės... Kažkas nepakartojamo. Tačiau nepaisant visų oro permainų lėktuvai kyla ir leidžiasi ir vėl kyla nesustodami. Žmonės niekada nenustoja keliauti. Kiekvieną dieną iš visų pasalio oro uostų išskreda tūkstančiai lėktuvų įvairiausiomis pasaulio kryptimis...

Tomis pasaulio kryptimis keliauju ir aš . Pirmoji mano kryptis šį mėnesį buvo nuostabioji Gruzija ir jos sostinė Tiblisis. Tai nuostabaus grožio miestas įsikūręs apsuptas kalnų. Miestas kuriame sutikau nuostabius žmones, kurie visada padės ir neatsuks nugaros, ten ragavau nuostabius gruziniškus patiekalus: chinkalius, chačiapurius, tkemali padaža, čeburekus, šašlykus ir t.t., o visa tai užgėrėm neakartojamu gruzinišku vynu. Vakarienę pabaigėme Čiačia (gruziniškas samagonas, skonis toks pat kaip lietuviškos samanės). Gruzijoje jaučiausi kaip namuose vaikštinėdamas tomis gatvelėmis. Nors architektūra nepanaši į tai ką mes turime Lietuvoje, tačiau kažkaip keistai tai buvo labai sava ir labai miela tenai.
Mane žavėjo senamiestyje esantys namai, kurie statomi kalnų papėdėje ir tie namai lipa aukštyn į kalną. Visi jie padabinti balkonais su nuostabiai išraužytais turėklų rėmais. O tarp tų namų vingiuoja mažos mažos gatvelės, kurios skirtos pėstiesiems, automibliai gali privažiuoti ten iki tam tikro taško, o paskui jau tenka su visiais pirkinių maišais kopti tais mažai laipteliais aukštyn ir aukštyn. Kuomet klaidžiodamas pradėjau lipti tais laipteliais pagalvojau, kaip nemiela būtų jei staiga nulipus žemyn prisiminei jot kažką pamiršai, tada vėl atgalios 144 laiptelius kopti. Kodėl 144, na netyčia radome kavinę - galerija, įsikūrusią aukščiausiai esančiame name ir jos pavadinimas buvo "144 laiptai". Ten atsipučiau su draugais, išgėrėme taurę vyno žvelgdami į nostabia Tiblisio panoramą ir tada patraukėme žemyn. Lipant žemyn pagalvojau, kad gerai apsisvaiginus vietiniais gėrimais būtų baisoka lipti tais laiptais, ypač naktį, nes gali prarasti pusiausvyrą ir tada jau ridensiesi žemyn kaip kamuolys, o jei dar taip pat apsvaigus reiktų jais lipti? Tai manau aš kol užlipčiau tai ir išsiblaivyčiau...
Apibendrinant Gruziją, turiu pasakyti, kad jei turite alimybę ten apsilankyti ar nors kada turėjote mintį kitą tai padaryti, pirmyn. Nedvejokite, važiuokite, mėgaukitės. Žmonės dažniausiai paklausia iš kur esu, tai kuomet pasakai kad iš Lietuvos jie visi žino ir visi šiltai sutinka, sako kad yra buvę Lietuvoje, matę tč ir kitą ir t.t. Labai malonu tai girdėti. Susikalbėti galima su visiais rusiškai be jokių problemų. Vat kai ten nuvykau ir kalbėjau rusiškai, supratau, kad kaip gerai, jog mokykloje mokiausi šią kalbą. Angliškai susikalbėti ir galima be jokių problemų. O jei nuspręsite užsukti į maisto produktų parduotuvę, tai lentynose rasite lietuviškos duonos ir šokoladų. Grįžau iš Gruzijos su lagaminu piln "Brojomi" mineralinio vandens, lietuviškos duonos, manų ir grikių kruopomis ir dar visokiais kitokiais skanėstais... Ech... noriu ten grįžti vėl... Ir grįšiu greit...

Vis dar apsvaigęs nuo Gruzijos oro, maisto ir atmosferos išskridau į Kigalį. Jei paklausite kur tai yra atskaysiu, jog Afrikoje, Ruandoje. Tai maža valstybė su didele tragiška praeitimi. Manau daugelis yra matę filmą "Hotel Rwanda" (liet. "Ruandos viešbutis", atrodo toks turėtų būti pavadinimas lietuviškai).
Kigalis pasitiko karšta Afrikos saule ir nuostabiu oru. Labai gaila, tačiau daug ten neteko matyti, nes atvykome kaip tik tą dieną, kuomet šalyje vyko 18-osios genocido minėjimo metinės. Prieš 18 metų ten vyko baisųs dalykai, kuomet buvo nužudyta tūktančiai nekaltų žmoniu. Jie visi mirė dėl to jog priklausė kitai genčiai... Kokia neteisybė. Nekalti vyrai, moterys, vaikai ir kūdykiai. Tą dieną niekas nedirbo, viskas buvo uždaryta, išskyrus genocdo aukų atminimo muziejų. Taigi patraukėme ten... Buvo nerali patirtis. Sukrečiantis išgyvenimas, kuomet matai realius vaizdus, nuotraukas ir vaizdo įrašus iš tų įvykių, žmonių interviu, kurie išgyveno šią baisią tragediją, prarado artimuosius vyrus, vaikus, tėvus... Kuomet girdi šiuos dalykus ir matai per TV jie atrodo šokiruojančiai, bet kai tenka juos beveik paliesti savo rankomis ir būti toje vietoje kur jie vyko, jausmas visai kitoks...
Tikriausiai visiems žinoma kas vyko prieš 18 metų ten? Jei ne, tai labai trumpai apie tai. Ruandoje yra dvi žmonių gentys: Tutziai ir Hutu. Taigi iš esmės tai buvo masinės žudinės, kurias vykdė Hutu gentis, jie žudė visus Tutzius iš eilės. Nepasydami jų amžiaus. Jei pase buvo įrašyta, jog tu priklausai Tutziu genčiai, tai faktiškai tu esi miręs. Žudynės buvo žiaurios. Žudoma ir kankinama buvo visomis įmanomomis priemonėmis bei ginklais... Šie baisūs įvykiai tęsėsi apie 90 dienų. Paklausus kodėl visa tai įvyko, tai viena iš priežasčių politika, o ita pavydas. Nes žmonės kalba, jog Tutziai yra protingesni nei Hutu. Tuo metu, kaip ir dabar valdžioje ir aukščiausiuose postuose buvo Tutziai, taigi Hutu norėjo perimti valdžią tokiomis drąstiškomis ir baisiomis priemonėmis. Nebaprašinėsiu aš čia istorijos, šiais laikais yra google.com kur galite plačiau susirasti informacijos apie šią tragediją ir net pasižiūrėti nuotraukas. Vaizdai šokiruojantys...
Nepaisant tragiškų istorijos įvykių, Kigalis gražus miestas. Žalias, šiltas ir visai gal savotiškai mielas. Žmonės atrodo draugiški ir labai paslaugūs. Sutiktas "Ruanda Air" kapitonas, kuris yra iš Graikijos mums sakė, jog tai saugiausias miestas. Pora įdomesnių faktų: Ruandoje prašyti išmaldos draudžia įstatymai. Pasak prezidento Ruandiečiai yra per daug išdidi tauta, jog gatvėse prašytų išmaldos. Už išmaldos prašymą žmonės sodinami į kalėjimą. Tai gatvėse netamėme išmaldos prašančių žmonių, na tiesa buvo pora vaikų, bet tai tiek. Dar vienas smagus faktas tas, jog Kigalis labai švarus miestas, ten nematysi gatvėse besimėtančių šiukšlių, nes įstatymai už šiukšlinimą baudžia labai griežtomis ir nemažomis piniginėmis baudomis...
Smagiausias dalykas, ką galima nuveikti Kigalyje, na tiksliau už jo, tai išvykti pasižiūrėti ir pasibūti su gorilomis. Labai gaila, kad man nepavyko to padaryti. Norint įgyvendinti šį norą reikia išvykti labai ankstų rytą į džiungles, mes atvykstame pora valandų per vėlai. Bet tie, kurie jas matė, sakė jog nepakartojama patirtis. Nes faktiškai esi šalia šių didelių gyvūnų, atstumas tarp tavęs ir jų gali būti iki dviejų ar trijų metrų... Na gal vieną dieną man pavyks įgyvendinti šią mažą svajonę...
Ruanda dar labai įžymi yra savo kava. Pasirodo čia užauginama geriausia kava pasaulyje. Tik gaila, kad tas yra slepiama ir nesakoma visiems, dėl politinės situacijos iristorijos. Vat kaip antai gerai žinomas "Starbucks" tinklas perka kaos pupeles iš Ruandosm tačiau kuomet kavą paruošia pardavimui, niekada nesako, jog tai Ruandos kava, dažniausiai bus sakoma, jog iš Kenijos, nes jie ten įmaišo kelis Kenijos kavos pupeles ir taip parduodą kavą iš Kenijos...
Negalėčiau pasakyti, jog buvau apžavėtas šiuo miestu, bet negaliu sakyti, jog jis manęs ntraukia sugrįžti. al vieną dieną reiks taip ir padaryti. Dieną kuomet žmonės negedės ir bus linksmi, kuomet gatvės bus pilnos žmonių ir gyvybės...

Balandis buvo naujų krypčių metas, apie du naujus miestus mano žemėlapyje jau aprašiau. Liko dar du iš balandžio istorijos. Vienas iš jų tai Vašingtonas. Politikos lopšys Amerikoje. Miestas, kuriame gyvena prezidentas, kuriame daug muziejų ir t.t.
Kažkaip kuomet tenka rašyti man apie Ameriką, nežinau net ką ir pasakoti, nes kažkaip neišeina, nežinau kodėl, gal todėl, kad neįsirežia ta šalis man giliai į širdį ar atminti. Gal todėl kad ten labai daug dirbtinumo, gal todėl, kad ten nėra gilios gilios istorijos? Nežinau kodėl. O gal todėl, kad skrydžiai į Ameriką yra padidinto baisumo? Sau jau pasakiau, kad kol dirbsiu ekonominėje klasėje niekada neprašysiu skrydžio į Ameriką, nes tas srydis tarsi filmas "Jūros periodo parkas" (angl. "Jurassic Park"), kabinoje trūksta tik penkių bezdžionių ir keletos lijanų. Nes dinozaurų su vaikais ir visokių kitokių gyvių ten jau pilna. Įsivaizduokite save 13-17 valandų skrydyje, kuomet esi uždarytas didelėje skardinėje su 300 tau visai svetimų žmonių. O tie visi svetimi žmonės, na sakykime 285 yra indai, kurių pusę iš jų net nekalba anglų kalba. Jie nekvepia maloniai, niekada nesako prašau, atsiprašau ir ačiū, tampo tau už rankovių norėdami atkreiptį dėmesį arba tave šaukia leisdami tokė karsą "ksss, ksss" ir be visa to jie smirda. O dar viena dalis jų yra tokio amžiaus, kad jau seniai turėjo būti mirę, neaišku ko jie ten trenkiasi į ta Ameriką. Tikriausiai jiems tai svajonių šalis. Žinau, kad tai skamba labai rasistiškai ir baisiai, bet tokia tiesa. Nieko nėra baisiau, Tie išgyvenimai nepakartojami, bet nepaartojami ne gerąja prsme, jie tokių, kurių pakartoti nesinori. Kuomet paliekame lėktuvą jis atrodo tarsi būtume skraidinę Kariotiškes ir jų gyventijus jame, nors manau, kad Kariotiškių gyventojai žymiai tvarkingesni ir vakyvesni, nei tie kurie palieka lėktuvą. Na žodžiu neišsilpėsiu labai, bet manau mintį pagavote.
Na o šiaip nepaisant to Amerika nuostabi vieta, nors ir neįsireežia ji man dar į širdies gilumą. Ten nuostabus maistas, porcijos yra nežmoniško didumo, o skonis nepakartojamas. Čia kalbu ne tik apie hamburgerius. Aptarnavimo sfera labai gerai išvystyta. Jokių priekaištų niekada niekam. Geriausia vieta apsipirkimui, manau yra Amerika. Kainos ir kokybės santykis labai geras. Na kai geriau pagalvoji gali būti svajonių šalis...
Vašingtone buvo labai smagu pamatyti baltuosius rūmus, kapitolijų, Linkolno paminklą, monamentą, keletą muziejų, kuriuos planuoju aplanyti kitą kartą. Smagiausia tai jog visi muziejai nemokami. O dieną pabaigiau jodinėdamas ant karuselinių arkliukų, buvo nuostabu.

Žinau, kad turėjau kažką daugiau pasakyti ir papasakoti, tačiau jau dabar nebežinau. Bet tikrai prisiminsiu ir tikrai papsakosiu apie Gruziją, Ameriką, Australiją, Kiniją ir dar daug kitų v ietų... Laukite tęsinio :)

Visada Jūsų
.rem