Nepaprasti užrašai iš paprasto stiuardo atsiminimų...

2013 m. kovo 20 d. Nepaprasti užrašai iš paprasto stiuardo atsiminimų...

Žinau žinau žinau! Labai jau ilgas tarpas buvo tarp šio ir paskutinio įrašo, bet tiesiog buvo taip kaip buvo ir yra taip kaip yra, atleiskite mielieji, bet nebuvo ūpo, įkvėpimo, noro, o gaal net ir galimybių arba laiko parašyti. Nors tiesa sakant tai gal nebuvo labai didelio įkvėpimo, vis prisėsdavau, pradėdavau ir niekaip nepabaigdavau, taigi tikiuosi dabar šį įrašą pabaigsiu iki galo vienu prisėdimu :) Pasakoti yra daug, tik nežinau ar jau dabar pavyks man viską čia jums papostringauti vienų įpu, nes jei avyks tai jaučiu vien iš didelio įrašo b\ūtų galima išleisti peskutinių kelių mėnesių mano memuarus, jei detaliai viską pasakočiau, bet apie viską iš pradžių ir pabandysiu kiek įmanoma nuosekliau papasakoti kas vyksta Katare, mano gyvenime, pasaulyje ir šiaip kažkur nežinomosioe ir užmirštose pasaulio vietose taigi...

KAI ŠVENTĖS ATEINA NETIKĖTAI

Dar žiemą baisiai nervinausi ir buvau labai blogoje nuotaikoje ir nebenorėjau nieko, nei skraidyti nei dirbti nei bųti Katare, nes jau viskas buvo užknisę juodai. Iki kalių čiulpų smegenų buvo nusibodsi ekonominė klasė, nes joje praleidau daugiau nei du savo gyvenmo metus, be jokių nusikaltimų, niekas negalėjo pasakyti kodėl neesu keliamas į biznio/pimą klasę ir t.t. Tai tikrai nervina ir geriasi iki tu kaulų čiulpų smegenų dar labiau kai matai aplink žmones, kurie keliame į biznio kabiną su įspėjamaisias laiškais arba tokie kurie skraido kokius 6 mėnesius, nes jie mat skraidė kitose avialinijose Indijoje (na daugiau nei pusė jų niekada neskraidė, meluoja, tačiau kompanija netikrina, jei aš būčiau tai žinojęs būčiau sakęs, jog Fly LAL buvo mano darbovietė, bet aš lietuvis sąžiningas juk). Na bet čia ne apie tai jau prisiplėčiau ir nukrypau į frustracinius prisiminimus :) Taigi tas lapkritis, sau pasakiau, kad jei iki lapkričio pabaigos negausiu laiško, jog esu keliamas į biznio klasę, tada sakau šiaip kompanijai ir Katarui Ma Salama (viso gero) ir darau kažką naujo savo gyvenime arba einu skraidyti kur nors į kitas avialinijas arba grižtu namo... Ir ką jūs sau galvojat, taigi jaučiu kompanija pajuto tai ir atsiuntė šventę į mano daržą. Kalėdinė dovana buvo akstyva bet buvo džiuginanti, taigi iš kart po Kalėdų pradėjau mokymus, kurie truko 14 dienų. Buvo įdomu, pirmosiosmis dienomis nuodobu, per vidurį smagu, paskutinės dienos buvo žudančios, nes neesu pratęs tap ilgai neskraidyti, tačiau gerai kas gerai baigiasi. Pabaigiau mokymus, susirada naujų draugų ir skraidau biznio klasėje. ir žinote vienareikšmiškai galiu pasakyti jog skirtumas yra didelis, kai diena nuo nakties. Toji mūsų eonominė klasė tai tarsi džiunglės arba koks nors Jūros Periodo Parkas, kai iš to filmo su dinozaurais, bevarkė, klyksmas rekimas, kabinoje tikriausiai trūksta kokių 5 makakakų ir tos džiunglės būtų puikus zoologijos sodos kampelis, kriame privisę visokio plauko gyvių. Skamba gal ir žiausiai bet tokia realybe, kuomet biznio klasėje tylu ramu ir gera.

Įsivaidzuokite maždaug taip, kuomet eini per ekonominę klasę visi rėkia, klykia, tampo už skvernų ir šiaip nemalonūs visi, tie kūdykiai nenustodami rėkia, vaikai šokinėja nuo kėdės ant kėdės, nenustygsta vietoje ir t.t. O dar tas kvapas... Juk mes uždarome 300 žmonių kelioms ar keliolikai valandų į skardinę ore. Prakaito kvapas susimaišo su kūdykių pampersų kvapų, dar visi vienas po kito bezda, galvočiau jei pridėtume mikrofonus po sėdynėmis, kurie fiksuoja bezdukų garsus, išeitų puikus bezdonių orkestras, o dar prie visa to, neduok dieve, bet jei kažką supykina ir jis palieka visa savo skrandžio turinį po sėdyne ar ant savęs, tas kvapas tampa neįmanomas ir sunkiai pakeliamas, bet tada staiga bum dar kažkas nusiauna batus ir tas malonus neplautų kojinių kvapas įsimaišo į visą kvapų jūrą... Ir dar staiga koks nors vienas keleivėlis iš kokios neturtingos šalies nežino kur tualetas ir kaip juo audotis, taigi jis nusprendžia pakakoti tiesiai po sėdyne... Nes jo šalyje turbūt taip įprasta, kur valgau ten ir kakoju (ir čia tikra istorija iš vieno iš mano skrydžių). Skamba nuostabiai ane? Taigi vat čia ekonominė klasė. Faktiškai reikia dujokaukės. Taigi kol eini per šias džiungles ir bandai neuždusti nuo kvapų įvairovės, ir tada staiga kabinos priekyje matai tas užuolaidas, kurios skiria ekonominę klasę nuo biznio. Jas tyliai atitrauki, įeini, užtrauki ir staiga visi tie kvapai dingo, triukšmas nurimo. Tyla. Beveik girdi kaip lakštingalos ir kiti mieli paukšteliai čiulba, oras gaivus, beveik kvepia levandomis ir pakalnutėmis, niekas netempia už padalkų ir nerėkia... Visi sau ramiai miega, žiūri filmus. Kai tu prie jų prieini ko nors paklausti visada išgrisi "prašau" ir "ačiū" ir veide matysi šypsenas. Jautiesi tarsi butum kitame lėktuve, negali patikėti, jog prieš minutę buvai kitoje užlaidų pusėje. Skamba nesuvokiamai bet taip yra :) Vat tokia realybė...

Negaliu sakyti, jog paprasčiau ar sudėtingiau. arbas tas pats tik žmonės mielesni, kartais gal ir sunkiau. Biznio klasėje mažiau fizinio darba, bet kartu reikia daugiau vazelino :)))) Nes juk negali pasakyti imk ir valgyk ir man nerūpi, turi būti lankstensi ir malonsnis. Na faktiškai įsivaizduokite 5 žvaigždučių restoraną ore. Tai faktiškai tas pats. Kiekvienam keleiviui dengiame individualiai stalą su baltois staltiesėmis, vyno ir šampano stiklinėmis taurėmis. Visas maistas patiekiamas pašilditose lėkštėse. Maistas net specialiai dedamas į lėkštes stiuardų kurie yra apmokyti tą daryti, nes viskas ateliaujau į lėktuvą metaliniuose folijos mindeliuose. Taigi kiekvienas patiekalas rankomis gražiai perdedamas į lėkštes ir nešamas klientui... Na tikrai poš ir tikrai gražiai atrodo... Vat tokia ta biznio klasė. Gera tenai, ramu, šilta. Gali pakalbėti su žmonėmis, pasijuokauti ir t.t. Man visai patinka... 

Skrydžiai tie patys, tvarkaraščai gal biški ir geresni, na žodžiu gyvenimas vėl nušvito visomis vaivrykštės spalvomis ir viskas yra nuostabu... Gyvenimas padangėse tęsiasi :)

Kaip jau tikriausiai supratote Naujuosius metus ir Kalėdas man teko sutikti ant žemės Dohoje, namuose. Nes buvo okymai ir turėjau sekti visokias taisykles, kurios čia pas mus yra. Taigi po mokymų pradėjęs sraidyti eliavau į Londoną, Maroką, Australiją ir Naujiesiams metams kompanija mane išsiuntė į Kiniją. Na sakydamas Naujiesiams metams, turiu galvoje, ne mūsiškus Naujuosius metus, o kinietiškus. Taigi teko pamatyti kaip jie atrodo Kinijoje. 

Atsidūriau mažame miestelyje (ne toks jis ir mažas mūsų standartais, bet pagal kinietiškus tai ten yra provincija). Miesto pavadinimas Čiongčing. Gavau ten skrydį su dviem laisvomis dienomis. Pradžioje buvo džiugu, bet vėliau visai ne, kadangi per tuos kinietiškus Naujuosius metus viskas uždaryta. Restoranai nedirba, parduotuvės irgi, miestas tarsi miręs, nes visi išvažinėję arba švenčia namuose su šeimomis. Taigi miestas miręs nėra ką veikti, o aš esu įstrigęs Kinijos vietovėje, kur anglų kalba neegzistuoja, keliuose dirbančiuose restoranuose niekas nekalba jokia kita kalba kaip tik kiniškai, meniu tik kiniškai ir t.t. Taigi vienintelis dalykas kas mane ten apžavėjo ir buvo wow :) tai kaip jie šaudo tuos savo fejerverkus. Naujųjų metų naktį sproginiėjimai ir pokšėjimai prasidėjo vos tik sutemus. Iškeliavau į pagrindinė miesto gatvę, o ten reikėjo garsą izoliuoančių ausinių, nes šaudė tuos fejerverkus iš visų pusių ir nežinau kiek ilgai, nes išmušus vidurnakčiui sproginėjimai tik padidėjo ir tęsėsi dar kokias tri ar keturias valandas be perstojo. Dangus mirgėte mirgėjo šviesų gėlėmis ir visomis vaivorykštės spalvomis. Vienas ornamentas keitė kitą. Buvo fantastiška.

Mano liūdesiui nebuvo nieko panašaus į tai kaip rodoma filmuose apie Kinijos Naujuosius metus. Nebuvo paradų, drakonų, gyvačių, kaukių, kostimų ir t.t. Na bet iš vienos pusės galiu pasayti, kad užsidėjau pliusą ir pamačiau tuos naujuosius metus kaip jie ten juos bešvęstų. Kad ir kaip bebūtų vis geriau nei nieko...

ŠALIS KUR SAULĖ PATEKA PIRMIAUSIA

Ir tai tikrai ne Japonija, nes tikriausiai daugelis Jūsų dabar paėmė ir taip pagalvojo. Nei velnio. Japonijoe dar nebuvau, bet užtat galiu pasakyti, kad buvau bene toliausiai nukeliavęs į rytus. Šių metų atostogų vieta buvo Naujoji Zelandija. Šalis kur gyvena Hobitai, Žiedų valdovas ir dar daug kitokių istinių personažų. Šalis, kurios grožis, gamta, miškai, ežerai kalnai ir grynas tyras oras užgniaužią kvapą. Šalis, kurioje keliauti reikia daugiau nei penkiolika dienų. Šalis, kur važiuojant kalnų keliais (seprantinais) susuka skrandį, kai reikia kilti nuo lano ant kalno ir sukti iš kairės į dešinę U formos posūkiu, ir tada staga tas posūkis pasisuka į itą pusę, o kelkraščio nėra, yra tik stati bedugnė apaugusi tikriausiai šimtamečiais medžiais. Šalis, kurios saulėlydžiai kalnuose gniaužė kvapą, šalis, kur yra nuostabūs fiordai ir šiaip šalis, kur sutiksi tikriausiai viso pasalio pakvaišėlius norinčius ten nukeliauti, nušokti nuo tilto su virve, iš lėktuvo parašių, leistis valtymis kalnų upėmis, miegoti ugnikalio viršukalnėse ar papėdėse. Tai šalis, kur avių populiacija yra bene dešimti, o gal net ir šimtą kartų didesnė nei žmonių. Sako, kad avių ten yra apie 40 milijonų, kai tuo tarpu žmonių tik apie 4 milijonus. Bet apie viską nuo pradžių...

Mūsų kelionė prasidėjo Dohoje. Skridome iš Dohos į Melburną. Džiugioji naujiena ta, jog į Naujają Zelandiją lietuviams nereikia vizų, mes ten galime skristi ir praleisti iki 3 mėnesių keliaudami po šalį. Nuostabu ir nepakartojama. Tačiau turėjome mažą stresą dėl Australijos, nes skrendant ten mums tarsi vizos nereikia, tačiau reikia informuoti šalį jog mes atskrendam ir internete užpildyti tam tikrą formą eVistor, kuri suteikia teisę lankytis Australijoje ir keliauti ten visus metus, kas tris mėnesius paliekant šalį ir grįžtant atgal. Užpildėme visi trys tai internetu vienu metu, tačiau aš patvirtinimą gavau per porą valadų, o mano mielosioms draugėms varlėms keliauninkėms patvirtinimas atėjo paskutinę minutę kai jau mes sėdome į lėktuvą. Buvo streso, kad neįileis, bet viskas užsimiršo tą pačią minutę kai tik pamatėme, jog viskas tvarkoje. Taigi įsėdome į lektuvą ir 12 valandų keliavome iki melburno, kuriame dar beveik 12 valandų laukėme srydžio į Auklandą. 

Nusileidę šiame Naujosios Zelandijos mieste, apyvėlyvį vakarą, išsinuomabome automobilį ir pradėjome savo nuotykius Naujoje Zelandijoje...

TRIJŲ LIETUVAIČIŲ KLAJONĖS PO NAUJĄJĄ ZELANDIJĄ

Dar būdami Dohoje ir planuodami kelionę galvojome, jog norime pamatyti kuo daugiau. Šioje kelionėje laikas nebuvo mūsų sąjungininkas, priešingai jis buvo tarsi mūsų priešas, nes mes jo neturėjome daug, o toji šalis turi tiek visko daug pasiūlyti, kad net sunku rinktis ką reikia matyti o ko ne. Tačiau visi vienareikšmiškai sutikome, jog Šiaurinėje saloje neuzsibūsime ilgai, nes visas grožis yra Naujosios Zelandijos pietuose, taigi šiaurinėje saloje praleidome 3 naktis.

Permiegoję Auklandę iš ten patraukėme tiesiai į Matamatą. Miestelį, kuris žymus iš filmų "Žiedu valdovas" ir "Hobitas". Kadangi šio miestelio apylinkėse buvo filmuojami šie abu gerai žinomi filmai. Tie kas juos matė, tai ar pamenate Hobbitoną? Hobitų miestelį, kuriame sau ramiai gyvena Hobitai, tuose namukuose su apvaliomis spalvotomis durimis? Taigi tai ir yra ten, Naujoje Zelandijoje, ir mes važiavome pasivaikščioti po šią vietą, kur visa tai buvo filmuojama. Nuostabaus grožio vietelė, tokia pati kaip ir filmuose. 

Hobbiton - tikrasis Hobitų miestelis. Matamata

Įžymiojo Hobito urvas kuriame viskas ir prasidėjo...

Taigi, aplankę Hobito gyvenamąsias apylinkes patraukėme toliau į lietus, na tiksliau pasukome dar truputi šiaurine pakrante ir nvykome į Taurangą porai valandų pasižėti kaip ten paplūdymiai atrodo. Nusimaudėme Pietų raiajame vandenyje ir jau keliavome į Taupo. Miestelio prie didelio ežero. Kur susiradome praleidome naktį ir ryte išsinuomavę dviračius patraukėme kalnų keliais link nuostabaus krioklio, o vėliau link Mėnulio kraterių (Craters of the moon).

Aplink šią vietovę yra labai daug aktyvių geizerių ir ugnikalnių. Krioklys buvo nuostabaus grožio, tačiau iš jo numynėme link Mėnulio kraterių, tai vieta, kur vis dar yra aktyvūs geizeriai, ten tiesiog padaryti specialūs takai, tiksliau vienas takas, kuriuo eiunant matai dešimtys kraterių, na mažiukų ir didesnių, bet iš visų jų rūksta dūmai, ir įspėjimai sako, jog bet kada jie gali išsiveržti. Dūmai iš žemės rūksta karšti. Pabandžiaus juos paliesti iš šiek tiek toliau, tai temperatūra panaši kaip į garinės pirties garą :) Tik vat ten tas aras rūksta iš žemės gelmių. palinkui visur tvyro sieros kvapas. Priėjus arčiau prie didensių požeminių geizerių girdi kaip verdantis vanduo burbulouoja po žeme... Tikrai įspūdinga.

Kažkur ant kalno aukštai dviračiais bekeliaujant...

Mėnulio krateriai

Taigi apturėję tokią aktyvią dieną patraukėme atgalios į Taupo, kur susitikome su mano drauge Karolina, tuo pat metu atostogaujančia Naujoje Zelandijoje. Ji ten huvo su tėčiu ir mes visi kartu paskutinę minutę, beveik nusprendžiame, jog kitą dieną iš pat ryto keliausime į Tongariro nacionalinį parką lipti į ugniklį.

Pabudę ryte sėdame į automobilį ir visi patraukiame link nacionalinio parko, kelionė trunka apie valandą. Važiuoajant kalnuotais Naujosios Zelandijos keliais mus pasitinka nuostabus saulėtekis. Kylančios saulės spinduliai skverbiasi pro beribio aukščio kalnų viršūnes pasiekdama mūsų akis ir maloniai akindami bei šildydami. Pasiekę mažą miestelį, esančiame šalia nacionalinio parko persėdame į autobusą, kuris mus nuveš iki žygio klanų keliu pradžią.

Dėl vsa ko turėčiau pasakyti, jog mes esame nei vienas tam nepasiruošę, jokiam pygiui į kalnus. Palyginti su visais kitais žygiaiviais mes atrodome kaip kokie pajuokos objektėliai. Visi apsišarvavę didelėmis normaliomis kuprinėmis, kurių trinys užpildytras šiltesniais drabužiais, bene visų kojos apsaugotos specialiais batai lipti į kalnus ir ten žygiuoti. Striukės ir t.t. O mes tokie trys nabagėliai, aš vat turiu šortus, maikutę ir džemperį, o ant kojų savo ištikimuosius sandalus. Rasa keliauju su sportbačiukais, jos Converse matė daug taigi pasiruošę pamatyti ir daugiau, Adutės kojytes irgi saugo sportbačiukai :) na žodžiu nuostabiausi žygiaiviai kokius tik galima rasti tuo metu. O dar tiems kas mane pažįsta ir žino tai tikrai turėtų būti smagu įsivaizduoti kaip aš lipsiu į 1900 metrų aukščio kalno viršūnę... Ir ką jums galiu paskyti ėmiau ir lipau!

Visas kelio ilgis pirmyn ir atgal yra apie 16 kilmetrų, tai reiškia maždaug 8 km į vieną pusę ir tiek pat atgalios.. Tačiau dėl aktyvaus ugnikalnio apie du kilometrus šios atkarpos yra uždaryta, taigi faktiškai pakilus į 1900 m.  aukštį reikia apsisukti ir keliauti atgal, tai yra maždaug 6 km žygiavimo į vieną pusę kalnų keliais.

Pradžioje buvo smagu ir visai smagu ir atrodo paprasta, nešalta, kaip ir sakė mūsų hostelio darbuotoja, jog tikrai nebus šalta tai nesiimkite šitlų drabužių, o mes ir paklausėme. Tačiau kuo tolyn tuo temperatūra kito, plius einant sparčių žingsneliu truputi prakaituoji, tačiau saulė tarp kalnų slepias, o dar ankstyvas rytas, tai ji ridinėjasi kalnų sleniais, o ne viršūėmis, taigi nedžiovina nieko ir nešildo, o kalnų vėjas daro savo ir vis nesustodamas pučia. Kokie 4 kilometrai buvo tokiu lengvu žygiavimo keliu, kuris lengvai ir palaipsniui kilo į viršų be didensių sunkumū ir iššūkių, tačiau po to prasidėjo smaguma kai reikėjo rimtai pradėti lipti į tą kalną, pučiant vėjui ir t.t. Malonumas vis mažėjo ir mažėjo, kol neužlipau į viršų ant vieno iš kraterių (neaktyvių), kai paputė vėjėlis, o aš iš šalčio drebėjau kaip epušės lapas... Bet dar galvojau einu toliau. Ėjau sunakdęs dantis, iš šalčio gėlė veidą. Keikiau tą hostelio darbuotoją, kuri sakė jog bus šilta. O kaip keikiau, jei ji valgė tai gal net žagsėdama užsirpingo kokių nors savo pusryčių kasneliu :) Nuo šalčio šalo ne tik veidas bet r pirštai. Kažkuriame jau viename iš finalinių atkarpų, kiek mano kantrybė nešė, mano piršteliai buvo pradėję mėlynuoti. Vat tada aš jau pasakiau sau STOP, nebenoriu :) O tai buvo maždaug 1900 metrų aukštyje, kuri visi traukė dar toliau, nes buvo galima perlipti ten tą viršukalnę ir dar paėjus kokius 700 metrų tais kalnų keliais pamatyti nuostabius Emiral ežerus esančius krateryje, tačiau aš jau nebegalėjau... Palikau merginas, apsisukau ant kulno ir patraukiau atgalios, žemyn kalnais šildytis ant saulutės ir laukti jų grįžtančių. Dar prie visa to tie mano sandalai ir lendantys sustingusios lavos aštrūs akmenai į mano kojas... Na buvo vos ne kaip koks kryžiaus kelias... Tačau vistiek savimi didžiuojuosi, kad įveikiau daug ir pasiekiau pagrindinį tašką :) Karoline sakė, kad kelis kartus sau pagalvojo, kodėl aš vis dar einu, nes žinant mane aš jau turėjau seniai apsisukti ir grįžti palikęs juos kopti toliau :) Kai geriau pagalvoju tai sunkiai pats save kada nors įsivaizdavau tai daranti ką dariau šį kartą :)

Tačiau ap[ibendrinant viską diena buvo nuostabi ir pamačiau nuostabaus grožio vaizdus nuo aukštai aukštai. Beje ant to ugnikalnio buvo filmuojamas filmas "Žiedų valdovas" :)

Tongaririo nacionalinis parkas. Žygis kalnose. Tongariro crossig.

Maždaug 1880 metrų aukštyje. Beveik liečiau debesis :)

Nebeveikiančiame ugnikalnio krateryje, koks 1700 m.

Emeraldo ežerai

Pažygiavę kalnais patraukėme į mažą mažutėlį Nacionalinio Parko kaimelį vienai nakčiai pailsėti, pamiegoti ir tada jau tikslas buvo kitą dieną nukeliauti iki Weillington ir ten keltis keltu į pietinę salą. Tas grynas oras taop gerai išvėdina smegenis, kad nieko nesinori, tik miegoti. Galva minčių išpūsta tik įspūdžiai likę iš tos dienos, jokių blogų minčių galvoje nebėra, viska staip gražu ir tyra kaip ir tas tyras oras. Nuostabu ir ne kitaip :)
Taigi ryte patraukėme link sostinės iš kurios turėjome keltis keltu. Bilietai nupirkti, belieka tik spėti laiku pasiekti keltą... Ir beveik spėjome, na ne beveik, o spėjome, tačiau vistiek su nuotykais... Keltas išplaukia 1430. Mes uostą pasiekėme apie 1350, dar reikia surasti iš kurios vietos išplaukia mūsų eltas. Šiaip ne taip randame, ir jau ai beveik parkuojam mašiną nuomos punkto stovėjimo aikštelėje Rasa staiga man primena, jog mes pamiršome pripildyti kuro baką... paskutinę minutę ieškome degalinės, ūsų GPS parodo arčiausia, nuvykstame, o GPS melavo, ten nėra degalinės, tada keliavome į miesto centrą, strese ir skubėjime, pripildėme baką ir dar laiku spėjome grįžti į keltą. 1420 jau buvome prie langelio prisiregistruoti. Buvome pays paskutiniai, kuriuos į keltą įlaipino pro krovininį skyrių :) koks skirtmas, svarbu kad viduje... Dar trys valandos ir mes jau atplauksime į kelionės tikslą, na tiksliau pradėsime jį pietinėje saloje. Tos trys valandos keltu buvo nuostabus plaukimas per nuostabią gamtą, sakyčiau kad perplaukėmė kone per fiordus. Paiekėme Picton, ten pasiėmeme automobilį ir patraukėme į Nelson miestelį, kuriame susitikome su Rasos draugu gyvenančiu tenai. Šiaip ne taip susiradome nakvynę ir ramiai iki ryto užmigome, nes ryte mūsų laukė Able Tasman nacionalinis parkas ir jo siūlomos pramogos bei paplūdymiai...

Beplaukiant iš Šiaurės į Pietus

Ryte gerai išsimiegoję patraukėme iki nacionalinio Able Tasman parko, kur buvo suplanavę plaukti kajakais. Čia dar tiems, kas mane pažįsta tikriausiai žino koks didelis "fanas" esu tokūų aktyvių vandens sporto pramogų. Lietuvoje niekas manęs tikriausiai nebūtų įkalbėję tai daryti, bet dabar, ai bala to nematę, plaukiam. Buvo baisu, bet ką beliko daryti :) Judėti pirmyn ir irkluoti. O baisu buvo tkrai, na šiaip nieko ten tokio baisaus nėra sėdėti tame kajake ir plūduriuoti vandenyje, bet man iš galvos niekaip neišlįsdavo mintis kas būtų jei mes apsiverstume. Savo instruktoriaus Luko to paklausiau kai priplaukėme beveik prie pat vienos salos kranti stenėti kaip ruoniai deginasi saulėje. Lukas man pasakė kad faktiškai neįmanoma apsiversti, n bent jau jis kajakina du metus ir dar neteko jam atsidurti po vandeniu. Ir ką jūs galvojat kas įvyksta sekančią akimirką? Ne, mes neapvirtome, bet aš išgirdau pliūkšt, ir pažvelgęs kairėje pamačiau kitą kajaką aukštyn kojom, ir du kajakininkus bandančius išlįsti lauk... Tikriausiai mano veido išraiška buvo neįkainojama... Gerai kad tą rytą kaip ir nieko nevalgiau, nes gal ir į kelnes būčiau pridaręs :) Lukas kaip tikras instruktorius plaukia jiems padėti, o aš juk tame pačiame kajake kaip ir jis, tai vadinasi po to didvyrio vėliava plaukiu ir aš su baimės pilnomis kelnėmis... Jis bando priplaukti arčiau su mūsų kajaku, o aš tik irklu stumiu tolyn ir bandau stabilizuoti, kad tik neduok Dieve mes neapvirstume, nes bangos mušasi į krantą ir grįžta atgal ir muša su bangomis einančiomis į krantą, aplink akmenai ir t.t. Na buvo baisu, bet tie vaikinai šiaip ne taip apsivertė atgalios ir nuplaukė išsemti vandens iš kajako, o mes paraukėmė link salos, kur Lukas mums išviurė nuostabios kavos negyvenamoje saloje su puikiausia pieno puta. Buvo nuostabu. Ir tada jau mes iškėleme savo dviejų kajakų burę ir vėjas mus parpūtė į krantą, kur suvalgė nepaprasto skonio hamburgerius išvyjome dar truputi pasižvalgyti po apylinkes, aplankyti Kaiteriteri paplūdymį, kuris buvo išrinktas kaip gražiausias 2012 metų Naujosios Zelandijos paplūdimys, taip pat aplankėme akmenį, kuris vadinasi "Pusiau padalintas obuolys" ir šiaip buvo nuostabi diena kalnuose ir pakalnėse, kur be perstojo avys ėda žolę...

Able Tasman nacionalinis parkas ir kelionė kajakais

Kivis (nacionalinis Naujosios Zelandijos paukštis, nykstantis labai labai, jų populiacija gal koks 150) geriantis vanenį :)

Draugas

Split Apple Rock (pasidalinusio obuolio akmuo)

Saulėlydis Nelsonmieste

Pakeliui iš šio nsotabaus parko pasigrožėjome nuostabiu saulėlydžiu ir kritome tarsi būtume negyvi įsavo inštuosius patalus, nes tas grynas oras....
Naujas rytas, nauja diena, naujos patirtys ir nauji nuotykiai. Mes visi keliaujame į mažą miestelį Joseph Glacier (Džiosepo Ledynas, liet. vertiumas turėtų būti). Pakeliui į ten sustojame apžiūrėti ruonių koloniją ir po josios Pankake akmenis (blynų akmenis). Tai tiesiog įdomi gamtos formacija. Tie akmenys atrodo kap iš tiesų blynas sudėtas ant blyno, vienas po kito, milžiniški, gražūs ir įspūdingi. Iš ten vėlų vakarą pasiekėme tą mažą mažą mestelį kalnuose, kuris turi vieną degaline, vieną mažą prekybos centrą, galbūt tris barus ir milijoną ir vieną nakvynės vietą. Visas miestelis pilnas turistų, kurie atvyko pasižėti žymiojo ledyno, nuslinkusio žemyn nuo kalno.
Pasirodo kažkada dar visai nesniai, menesius atgalios buvo galima į tą ledyną lipti nuo pat apačios, tačiau dabar tas pasaulinis atšilimas padarė savo ir dalis ledo, apačioje kalno susmoko žemyn, todėl šį gamos grožį dabar gaoima stebėti iš toli, arba sėsti į malunsparnį ir pakilti virš jo, turbūt jie tave nuleidžia ant to ledyno viršukalnės pasivaikščioti. Tačiau mes neskridome malunsparniu, šį grožį stebėjome iš apačios. Ir vistiek jis buvo ir yra nuostabus.

Kažkur bevažiuojant

Panckake rocks (Blynų kalnai)

Joseph Glacier (Džosepo ledynas)

Pasigrožėje šiuo ledynu patraukėmė dar toliau link pietų. Laukė ilgas kelias iki Queenstown (Karalienės miestas, liet.) Tai nuostabaus grožio miestelis, sparčiai augantis ir esantis kalnų apsuptyje, triju kalnų slėniuose įsikūręs miestas saugomas iš visų pusių kalnų, o viena jo pusė liečiasi su milžiniško didumo ežeru. nepaprastai gražu. Šis mietas įžymus visomis pakvaišusiomis ir nutruktgalviškomis Naujosios Zelandijos pramogomis. Šio miesto apylinkėse seniai pirmasisi pakvaišėlis nušoko su virve nuo tilto, čia gali šokti iš parašiuto ir grožįsi kvapą gniaužiančiais vaizdas, čia gali nuo kalno bėgti žemyn link bedugnės ir toliau kelionę tęsti parašiutu ir taip toliau. Sąrašas būtų tikriausia ilgas. Šiame mieste gali nušokti vienu iš aukščiausiu bungy jump, iš 113 metrų su virve žmyn galva... Nuostabu. Tiesiog mietsas pilnas gyvybės, jaunimo ir energijos. Tik šiame mieste gali paskanauti nepapratsto skonio hamburgerių įžymiąjame Fergburge restorne, na tiksliau užkandinėje reiktų sakyti. Ši vieta dirba visą parą, ir eilės ten visą parą. Kartais reikia laukti užsakymo iki pusvalandžio ar gal ilgiau piko valandomis. Ir apskritai maistas Naujoje Zelandijoje nuostabus. Skanesnės mėsos tikriausiai niekur neesu valgęs, o pastaruoju metu neesu didelis mėsos fanas :) bet Naujoje Zelandijoje negalėjau jai pasakyti ne, ens skonis nepakartojamas, kai jautienos kumpis tirpsta burnoje tarsi vaniliniai ledai :)

Saulėlydis virš Queenstown

Taigi šiame mieste mes praleidme tris naktis, pirmąją tik atvyome ir kritome miegoti, kitą dieną kilome į didelį kalną pasigrožėti miesto panorama, ten dar pasivažinėjome tokiomis kartingomis nuo kalno žemyn,. buvo smagi graži diena, švietė salė ir laikas bėgo nepaartojamai gerai ir turiningai. Vakarop nuvykome į Arrowtown miestelį esantį tik 20 kilometrų nuo Queenstown. Tai mažas miestelis, ir sako, jog tai pats autentiškausias kampelis Naujoje Zelandijoje kur gali pamatyti kaip buvo kažkadaise labai labai seniai. Grįžę namo dar pasibastėme po Queenstown gatves, išgėrėme alaus ir ėjome ilsėtis, nes ryte mūsų laukė ekskursija į Milford Sounds (Milfordo Garsai), Fiordland (Fordų žemę)...

Adelija, aš ir Rasa pekeliui į viršų :)

Queenstown iš viršaus

Tas įžymusis ir skanusis hamburgeris... jau taip pasiilgau...

Arrowtown

 Ankstų rytą patraukėme į autobusų aikštelę, kur sėdome į turistinį autobusą ir išvykome į Milford Sound, Tai buvo viena vientelė diena, kai leidome mašinai pailsėti nuo mūsų ir mes ilsėjomės nuo jos. Iki Milford Sound fiordų 4 valandos kelio autobusu. Keturios valandos nuostabios gamtos, 4 valandos nuostabiame jos prieglobstyje, tarp kalnų, pakalnių, avių, debesų, žalumos ir pilkumos, vandens bei dangaus mėlynumo. Kelias tolimas tačiau eprailgo, nes už lango buvo gražu.
Į fiordus plaukėme laivu, pasiplaukiojimas truko apie dvi valandas, buvo nostabu, plaukti link vandenyno tolyn ir grožėtis gamtos stebūklais, kur žmoagaus ranka jų nei kiek nepalietė ir nei kiek nesužalojo. Viskas taip natūralu ir gražu. Sunku net aprašyti tai ką mčiau ten, nes manau jog, net neįmanoma, kuomet nuo kalnų viršūnių krenta kriokliai, ant akenų kyšančių iš vandens deginasi ruoniai (sako, jog karts nuo karto delfinai sušoka savo šokį tenai taip pat). Vienintelis nusivylimas buvo tas, jog motulė gamta tą dieną musm atsiuntė vėją, taigi vanduo fuorduose buvo banguotas ir nebuvo įmanoma nufotografuoti fiordų veidrodinio atspindžio vandenyje.

Pakeliui į Milford Sound

Mirror lake (Veidrodinis ežeras)

Vis dar pakeliui....

Ruonių kolonija Milfor Sound

Fiordai

Aplankę šį Dievo užmirštą kampelį patraukėme atgalios į Queenstown, laukė paskutinė naktis, o ryte vėl tolima kelionė per kopas, na tiksliau ne per kopas o per kalnus ir serpantinus...
Ankstų rytą išvykome iš nuostabaus grožio miesto, GPS nustatėme lokaciją ir važiavome, kol nepamatėme tilto su pririštomis gummis ir nuo jo krentančius žmones, taip, tai buvo tas žymusis tiltas nuo kurio pirmą kartą nušoko žmogus su virve iš 43 metrų aukščio. Sustojome pasižiūrėti kaip tai atrodo ir kaip žmonės šokinėja, sustomoje pasižiūrėti, o baigėme žiūrėjima šiuoliu žemyn. Taip, dabar galiu pasakyti, jog tai padariau, šokau žemyn su guma nuop 43 metrų aukščio buvo baisu, bet dabar žinau, kad noriu dar ir noriu nuo aukščiau, nes tai nepaartojama. Šuolis parašiūtu tam neprilygsta. Šuolis parašiutu tai tarsi paprasta ir tiek, vat šuolis guma tai įššūkis! Nes čia ties tilto kraštu stovi vienas pats ir tą paskutinį žingsnį turi žengti pats, nieko nėra kas tave pastums ar kas už rankos palaikys, buvo nuostabu kristi žemyn...

43 metrai žemyn

Nušoke su guma žemyn ir padidine žilų plaukų kiekį savo galvose, bei pasikrove nenusakomo dydžio adrenalino doze patraukėme lin Christchurch, paskutinio mūsų taško šioje trumpoje kelionėje, nors kai dabar staiga permetus akimis kiek čia prirašiau, tai neatrodo tokia trumpa ta kelionė...tikiuosi dar akys nesimerkia ir viskas skaitosi, tik vat bėda ta ad aprašyti sunku tai ką mačiau r ką patyriau...

Taigi, Christchurch - mietsas, kuris 2008 ir 2011 buvo labai smarkiai suniokotas žemės drebėjimų, ir nuo pirmojo žemės drebėjimo te, jie vis pastoviai vyksta aplink tą vietovę, plokštės vis dar juda, kartais stirpiau kartais ne. Tačiau 2011 drebesys smogė tiesiai į miesto centrą ir jį visiškai sunaikino, Šiuo metu viskas yra griaunama ir iš lėto atstainėjama, dar prireiks manau ilgo laiko tarpo kol atstatys kažkada nuostabų miestą. Jausmas ir vaizdas tikrai liūdnas, kai vaikščiojome gatvėmis ssidarė toks jausmas lyg būčiau iš kokio nors siaubo filmo arba filmo apie zombius kur kažkada buvo virusas ir visi išmirė ir tada atėjo žmonės į miestą pažėti kaip ten yra.. ir kad bet kurią minutę kažkas iššsoks iš už kampo... Na tikrai keistas jausmas buvo klaidžioti tomis gatvėms, naktį kažkaip jaučiu nelabai norėtūsi.

Iš ten vieną dieną patraukėme praleisti Akaoroje, tai mažas miestelis Naujosios Zelandijos peninsuloje, dėl kažkokių keistų priežasčių ten viskas labai primena Prancūzijos rivjerą. Netgoi visur kabo Prncūzijos vėliavos, užrašai ant pastatų prancūziški ir šiaip tokia Pancūzija tenai. 

Christchurch

Akaora

Tai buvo paskutinis mūsų aplankytas miestelis, iš jo grįžome į Christchuch, susikrovėme savo kuprines ir liūdnais veidai, bei pilnomis kišenėmis įspūdžių bei prisiminimų patraukėme į oro uosta, buvo metas grįžti į realybę, nors nesinorėjo visiškai Tačiau tos 14 dienų buvo nostabios ir nepakartojamos. Per jas padariau tiek ir to ir tai, ko gyvenime turbūt niekada nebūčiau galvojęs kad padarysiu. Pabuvau šalyje kur pirma pateka saulė, nušokau su guma nuo tilto, lipau į ugnikalnį, kajakinau vandenyno įlankoje ir t.t. Nuvažiavomper tas dienas apie 3500 kilometrų... Tai buvo patys nuostabiausi 3500 kilometrų mano gyvenime... Noriu dar kartą. Nors tiesa pasakius jei jau teks kada ten grįžti, labai tikiuosi, ka dtaip, tai trauksiu tiesiai į Pietų salą, ji gražesnė ir turi daugiau ką pasiūlyti...

Taigi taip jau labai sutrauktai ir kiek įmanoma kompaktiškaiu apie tas mano atostogas. Tikiuosi, kad jums viai patiko keliauti su manimi prisiminimuose :)Nenoriu žadėti, bet tikiuosi, kad kitas įrašas išeis greičiau nei mes visi tikimės ir nereikės pusės metų laukti :)

Kia Ora
Remis

P.S. Specialus ir didelis ačiū mano nusikaltimo partnerėms Adutei ir Rasai už kantrybe su manimi :) už tai kad toleravo mano PMS ir pykčio priepuolius, už tai kad buvo kartu džiaugsme ir varge, ir pasidalino nuotraukomis, kurias ir Jūs galite matyti, ir už tai kad yra, tiesiog kad yra kai visada reikia ir net kai nereikia, bet vitiek yra. Ačiū!

P.P.S. Tikiuosi žinote jog spustelėje ant notraukų jas galite išsidinti ir pamatyti galerijoje :)