Gera kai ateina pavasaris

2012 kovo 8 d. Gera kai ateina pavasaris

Pavasaris. Kuomet jis ateina danguje skaisčiau pradeda šviesti saulė ir kūnas jaučia, jog gamta bunda, nes kartu su ja bundame ir mes. Nesvarbu, jog už lango dar matosi paskutiniai sniego likučiai, o gal dar jie visai nepaskutiniai, bet gamtoje jau pavasaris, o mūsų širdyse jis tikriausiai visuomet yra ir niekados neišiena...

Toks pavasariškas jausmas mane aplankydavo tuomet kai gyvenau Lietuvoje. Dabar, gyvevant tolimoje šalyje to pavasario ir nejauti, nes už lango kaip švietė taip ir tebešviečia saulė, sniego kaip nebuvo taip ir nėra. Na gal toks mažutėlis skirtumas, kurį jau pastebėjau, tai, jog Dohoje ateinant pavasariui kelias dienas arba naktis palyja. Taip buvo ir šiemet. Vieną vėlyvą naktį važiavau taksi namo, o iš dangaus pliaupė lietus. Jis taip vadinasi, nors realiai čia iš dangiau lijo purvinu dumblinu vandeniu... Turėjo būti švarus ir tyras lietus, tačiau ore tiek daug dulkių, kad skaidrūs lietaus lašeliai prieš nukrisdami į žemę surenka visą purvą ir taip išvalo orą pavirsdami dumblu... Tačiau po lietaus būna nuostabaus lengvumo ir gaivumo vėsa... Nors ir neilgam, tačiau vis geriau nei nieko. Belaukiant šiltesnių dienų Dohoje dalį šaltųjų dienų praleidau toli nuo vėsiosios dykumos krašto. Buvo ilgai lauktos atostogos, kurios deja baigėsi liko atmintyje tik nepakartojami ir neužmirštami prisiminimai. Tačiau apie viską iš pradžių.

TRUMPAI APIE VIZITĄ JAV

Vasario 13 dieną vakare nusileidau Dohoje iš tolimojo Hiustono skrydžio. Tai buvo mano pirmasis apsilankymas Amerikoje. Skrydis tikrai tolimasis, kelionė skrendant į Hiustoną trunka beveik 17 valandų, Tai ilgiausias skrydis mūsų kompanijoje. Įsivaizduokite save tiek laiko uždarytą skraidančioje skardinėje skrodžiančioje dangų per Atlato vandenyną, apledėjusią Grenlandiją. Skamba bauginančiai, tačiau nieko baisaus nėra. Įdomi patirtis ir visai mielai pakartosi dar ne kartą, nes ir keleiviai su kuriais esi uždarytas toje skardinėje ne tokie ir blogi. Negali sakyti jog patys geriausiai, bet...

Kaip jau ir minėjau tai buvo mano pirmasis vizitas šioje hamburgerių, sūrio pyragų ir Coca-Colos šalyje. Nieko labai plačiai Jums negaliu papasakoti šį kartą apie ją, nes tiesą sakant nedaug temačiau. Vietinis baras, prekybos centras, viešbutis na ir žinoma hamburgeriai iš greito maisto restorano, kaigi be jų. Ir turėčiau pripažinti, jog tai buvo bene geriausias greito maisto restorano hamburgeris, kurį esu valgęs savo gyvenime, aišku jis buvo suvalgytas anskti ryte pakeliui iš baro, kuomet mano kraujas buvo prasiestas alkoholiu. Nors ir tas rytas ne toks ansktyvas buvo. Labai keista toje Teksaso valstijoje yra įstatymas, kuris sako, jog visi barai turi būti uždaryti 2 valandą ryto, taigi po šios valados nebeįmanoma nusipirkti alkoholio baruose ir niekur kitur. Pasijutau lyg būčiau Dohoje... Nes čia lygiai tokios pat taisyklės su tuo alkoholiu baruose. Na o reziumuojant tai pasakysiu tiek, jog ta Amerika iš pirmo įspūdžio nepaliko jokio didelio įspūdžio, tačiau manau, kad Hiustonas ne tas miestas kuris turi palikti įspūdį ir be to kitą kartą veiksiu ten daug daugiau nei veikiau dabar, nes dabar tausojau save atostogoms Kuboje...

HAVANA, KUR GYVENIMAS TEKA KITOKIA VAGA

Taigi, kaip jau ir  minėjau nusileidau Dohoje vasario 13-osios vakarą, skubėjau namo susikrauti lagaminų, nes atostogos jau prasidėjo laiko nebuvo likę daug, ryte laukė ankstyvas skrydis į Madridą, o iš ten į tolimąją Kubą ir jos sostinę Havaną. Skridome keturiese, trys lietuvaičiai ir viena mergina iš Sinagpūro. Jau Dohos oro uoste aš kelionę pradėjau su nuotykiais, nes pamiršau pasiimti elektroninių vartų kortelę, kurios pagalba mums yra žymiai lengviau palikti šalį, nereikia stovėti ilgose eilėse su barškančiais indais ir turėti jokių reikalų su skaruotais katariečiais. Grįžau namo, greitai pasiėmiau kortelę ir kirtau Dohos muitinę. 

Skrydis buvo lengvas ir paprastas, visada mėgau skristi kaip keleivis, tik kad skrisdamas keleivio kėdėje turiu vieną mažą problemą, negaliu užmigti, o tam kad užmigčiau turiu į kraują praskiesti velnio lašais. Taigi, rytas prasidėjo nuo kelių butelaičių vyno. Pabudau kai jau buvome netoli nuo Madrido, pažadino draugė, kadangi rūpinosi, jog nelikčiau alkanas, tuo metu kaip tik dalino arštus sumštinius. Taigi Madride visi nusileidome pilnais skrandžiais ir laukėme skrydžio į Havaną. Mus ten skraidino "puikiosios" ispanų avialinijos "Iberia". 

Dar iki srydžio reikėjo mikliai įsigyti turisto korteles, dar kitaip galima sakyti turistines vizas, kurių reikalauja Kubos vyriausybė. Jas be problemų galima gauti Madrido oro uoste, viza vienam žmogui kainuoja nei daug nei mažai, 50 eurų, o su ja Kubos galima viešėti iki trisdešimt dienų. Prisiminkite tik, kad joki būdu Kuboje Jums nįdėtu antspaudo į pasą, nes tada teks keisti pasą veliau, kadangi ateityje, jei planuosite keliauti į Jungtines Amerikos valstijas, galite turėti problemų. Kubos ir Amerikos santykiai ne vieni iš geriausių. Taigi nusipirkę vizas patraukėme link registracijos staliuko.

Skrydis buvo pilnas, bet mums pasisekė, gavome vietas jame. Skrydis iki Havanos trunka apie 10 valandų, taigi vėl vyno ir tada miegas miegas miegas... "Iberia" - nežinau kas skridos su jomis, o kas ne, bet šiaip nerekomenduočiau. Na iš tiesų, tai kai geriau pagalvoji gal ir nieko ten blogo, bet kai turiu su kuo palyginti, tai tada net galvoti nereikia ir supranti jog labai blogai. Stiuardai tokie, kurie man tinka į dėdes, tetas ir tėvus. Na iki senelių dar jiems tolokai, bet ribą jau galima įžvelgti. Visi padidinto baisumo, veiduose šypsenos nematyti. Taip smarkiai troškino, bet pažvelgus į jų veidus buvo baisu net vandens stiklinės paprašyti, nes biojau auti antausį už tai, kad trukdau juos... Tačiau kaip ten bebuvę, Havaną pasiekėme saugiau. Viso nuo kelionės pradžios Dohoje iki tol kol išėjome iš Havanos oro uosto praėjo 24 valandos. Tai buvo bene ilgiausias mano, kaip keleivio skrydis.

Havana mus pasitiko šiltu oru. Oro uoste nebuvo juntamas romo ir cigarų kvapas. Išsinuomojome automobilį  ir patraukėme ieškoti savo namų Kubos sostinėje. Buvo naktis, taigi lengva nebuvo, bet su visokiais paklydimais šiaip netaip suradome namus, kuriuose praleisime tris ateinančias naktis. Šeimininkė Aurora mūsų laukė, nors laikrodis jau mušė vidurnaktį. Susinešėme lagaminus ir įsikūrėme jaukiame kambaryje kur buvo keturios viengulės lovos, dušas ir jauki tikrų namų atmosfera.

Štai taip atrodė mūsų pirmųjų namų virtuvė

Reikia paminėti, jog keliaujant po Kuba nerekomenduojama apsistoti jokiuose viešbučiuose, kadangi visi viešbučiai yra valstybiniai, kainos sukeltos nežmoniškai, servisas prastas, o kambariai irgi nešviečia gerumu, kuomet lygini kainos ir kokybės santikį. Paklausite kur tuomet reikia gyventi kaikeliauji po Kuba? Atsakysiu, jog reikia apsistoti casa particular (liet. privačiuose namuose). Kubos vyriausybė reguliuoja šitą reikalą ir kiekvienas Kubos gyventojas gali legalizuoti tokius casa particular savo namuose, jiems leidžiama nuomoti nedaugiau kaip du kambarius, taigi realiai vienuose namuose gali apsistoti nedaugiau nei keturi turistai. Namų šeimininkai valstybei moka mokesčius nuo gaunamo pelno (kaip pavyko sužinoti 40%). Mums tik įsikūrus Aurora tuojau pat susirinko mūsų pasus bei turistų korteles. Visus duomenis surašė specialioje knygoje, mums davė pasirašyti ir informavo, jog anksti ryte turi keliauti į policijos poskirį su mūsų vizomis mus užregistruoti. Vat tau ir tvarka, kaip kokioje tarybų sąjungoje. Ir taip buvo visose vietose kur mes apsistojome.

Bet kur Kuboje pamatę ant durų šį ženklą galite drąsiai belstis ir Jums bus atidaryta, taip šalyje yra žymimi casa particular

Dar keli įdomūs faktai apie šią šalį. Žmonės, kad ir turėdami pinigų kelionėms, negali taip laisvai keliauti ir palikti šalį. Tam jiems reikia gauti valstybės sutikimą, tarsi leidimą išvykti iš šalies, o tam, kad jį gauti reikia praeiti daug valstybinių institucijų, tai nelengvas kelias. Taip pat žmonės neturi namuose interneto, nes tai neleidžiama valstybės. Internetą gali turėti jei esi muzikantas, sportininkas, politikas ir pan (atrodo taip pat tie, kurie užsiima casa particular verslu, nors internetas brangus malonumas). Paprastiem mirtingiesiems jis neprieinamas. Havanoje internetu galite pasinaudoti viešbučiuose, kur jo valanda kainuoja apie 6 eurus, mažuose miesteliuose tokia pati kaina, tačiau ten yra įsikūrę interneto punktai, tarsi kavinės. Viena arba dvi visam mietseliui, tai įsivaizduokite kokios ten eilės, ir be to eilės yra tik turistų, nes vietiniai net negali naudotis tuo tiekiamu internetu kavinėse, o interneto greitis stulbinamai lėtas, reikia labai ilgai laukti kol užkrauną puslapį. Apie  bievielį internetą telieka tik pasvajoti, manau jie ten net nežino kad toks egzistuoja. Paklausite kaip vietiniai komunikuoja tarpusavyje, jie turi intranetą. Juo galima naudotis Kuboje, siųsti ir gauti laiškus iš Kubos, galima netgi gauti elektroinį laišką iš užsienio, tačiau atsakyti į jį nėra galimybės... Žinoma, yra kas turi internetą namuose ir nelegaliai ir t.t. Jie visi randa kelius kaip galima apeiti sistemą, kaip galima prieiti prie draudžiamų puslapių ir t.t.

Mane dar nustebino tai, jog visi, kam bepasakydavome, jog esame iš Lietuvos, žinojo kur ji yra, žinojo, jog pas mus populiarus krepšinis. Vieną vakarą gatvėje, gurkšnodami alų, o vėliau romą kalbėjomės su dviem garbaus amžiaus vyriškiais. Jie nekalbėjo angliškai, o aš laužiau savo liežuvį kalbėdamas ispaniškai, ir turėčiau pasakyti, kad pavyko visai gerai nes sugebėjau palaikyti poklabį daugiau nei 5 minutes. Ne viską supratau ir jie gal ne viską suprato, taičiau pasikalbėjome. Pasakius jog mes iš Lietuvos jie žinojo kur tai yra, tačiau buvo lengvai nustebę sužinoję, jog mes seniai nebepriklausome Sovietų Sąjungai. Tačiau dabar toliau apie Havaną...

Havanos senamiestis nuo kito kranto

Vienas iš revoliucionieriu Chegevara

Revoliucijos aikštė

Fidelis Castro

Rytas Havanoje prasidėjo nuo pasakiškai skanių, namuose gamintų pusryčių. Dar vienas privalumas, kodėl verta apsistoti tuose privačiuose namuose - maistas. Visos namų šeimininkės gamina nepaprastai skanų maistą, o kas geriausia, tai, jog galima išbandyti kubietišką virtuvę ir jos ypatumus ir pajausti vietinių žmonių gyvenimo ritmą. Šiuose namuose nieko nėra turistams išskyrus jų kambarius visa kita kaip tikruose namuose, šeimos nuotraukos, daiktai, paveikslai, ir t.t.

Taigi papusryčiavę iškeliavome pasiklysti spalvotosios Havanos gatvėse ir pasižmonėti kaip atrodo Kubos sostinė... Tiek daug girdėta ir matyta filmuose, ar tikrai viskas taip kaip pasakojama. Iki miesto centro keliavome pėstute, krantine, kurios krantus skalauja Meksikos įlanos vandenys. Greta pėsčiųjų tako yra pagrindinė gatvė, kuria be perstojo važinėja tie senoviniai spalvoti automobiliai. Tai vienas iš gražiausių Kubos akcentų. Gatvės pilnos senų Moskvič, Lada ir dar kitokių rusiškų automobilių, taip pat netrūksta ir senovinių amerikietiškų gražiuolių, tokių, kokius matome Hilivudo filmuose vaizduojančiuose 1960 metus. Tie stilingi senoviniai automobiliai tai tikras Kubos simbolis.

Krantinė

Havanos gatvės mielos ir siauros su apgriuvusiais namais, tinko nubyrėjusiomis sienomis ir laimingais gyventojais už jų. Man susidarė vaizdas, jog žmonės Kuboje labai laimingi. Kaip ir priklauso sostinei, ji dūzgia nuo žmonių gausos, bet skirtingai nuo daugelio pasaulio sostinių čia žmonės neskuba gyventi, niekas nelekia gatvėje su popieriniu kavos puodeliu ir laikraščiu rankoje. Čia gyvenimas teka kitokiu ritmu, žmonės sėdi atvėse arba parkuose, šnekučiuojasi, žaidžia domino rūko cigarus arba tiesiog sėdi savo supamuose krėsluose ir žiūri TV ar miega. Nuostabu!
Žinoma, Havanos gatvės pilnos turistų, su kuprinėmis, fotoaparatais ir žemėlapiais rankose. Tačau tas sostinės šurmulys yra nepakartojamas ir visiškai kitoks, nei mes įpratę jį matyti kitose pasaulio vietose.

Aš ir mano naujosios draugės :)))

Visa Havana pilna istorinių pastatų, kiekvienas namas tarsi istorinis pastatas ir tikrai su savo istorija, jei tos namų sienos galėtų prabilti, manau jos papasakotų labai daug. Kubos gatvėse tarp tų namų labai smagu pasiklįsti ir tiesiog eiti iš vieno kvartalo į kitą, nes akims vaizdai visur malonūs. Nors ir neturtinga šalis Kuba, tačiau švari, Havanos ir kitų miestų gatvės nešiukšlinos. Žmonės gan tvarkingi. Tik labai įdomiai ten su tualetais. Visur, visuose miestuose, misteliuose, naktiniuose klubose ir baruose. Visų pirma jei prisireikė į tualetą tai nelabai lengva jį ir rasti, o jei pasiseks rasti kokį nors tai arantotai prie įėjimo sėdės kokia nors pagyvenusio amžiaus moteriškė arba vyriškis, o gal ir priešingai jauna mergina su vaiku ant kelių, o gal jaunuolis, šalia jų bus padėta lėkštutė su pinigėliu ir einant į tualeta atlikti taip reikiamo reikalo jie privers jus įmesti monetą ar duoti vieną CUC. Tačiau tai nereiškia, kad tualteas bus tvarkingas ir švarus. Tie žmonės nevalo tualetų, jie tiesiog sėdi ir renka pinigus, lengvas ir papratsas būdas užsidirbti. O tualeti bus padidinto baisumo, galbūt negalėsite nuleisti vandens, o unitazas neturės dangčio. Vat ir prašau, visi verčiasi taip kaip moka. Kas siūna rankdarbius, kas tapo, kad daro megnetus ir pakabukus, o kas sėdi prie tualetų ir renka pinigus už nieką. Štai prašau koia įvairovė.

Kapitolijus

Naktinis Havanos gyvenimas virte verda. Yra naktinia klubai ir barai, tačiau žmonės, turiu galvoje vietinius, labai mėgsta linksmintis gatvėse, jie nusiperka butelį, du ar tris romo, ir keliauja į pagrindinę krantinės gatvę, ten atsisėda ir geria romą bei šekučiuojasi. Jiems eiti į naktinius klubus brangu. Havanoje butelis romo ir šešios skardinės "tu Kola" (tai vietinė (CocaCola) kainuoja apie 30 CUC, kuomet butelis parduotuvėje kainuoja apie 6 CUC ir butelis "tu Kola" kainuoja apie 1,5 CUC. Skirtumas yra. Žinoma dar reiktų paminėti, jog jų mėnesinis atlyginimas yra apie 10-11 CUC. Gatvėje sutikome kelis vietinius su kuriais kalbėjomės. Vat kaip antai mergina dirbanti kepyklėlėje, turinti vaiką per mėnesį uždirba 11 CUC. Vaikinas, jau nepamenu ką jis dirba, tačiau jo mėnesinės pajamos yra apie 10 CUC jei gerai menu, o kaip jis pasakojo džinsai kainuoja 13 CUC, marškinukai 15 CUC,  dar plius batai ir t.t.
Kadangi jau priėjome prie piniginių reikalų tai, jei ten kada vyksite žinokite, jog Kuboje yra dviguba valiuta. Viena skirta turistams ir jos trumpinys yra CUC, tai Kubos convertiniai pinigai (tikriausia toks vertimas būtų, nes angl. convertible) ir CUP, Kubos pesai, kurie yra skirti vietiniams. Jei vyksite į Kuba, jokiu būdi nesivežkite ten dolerių, bus labai bloga mintis. Eurai geriausia valiuta. 1 Euras yra lygus  1,26 CUC, o vienas CUC yra apytksliai lygus  24 CUP. Skirtumas didelis. Turistai šiais laikais irgi gali atsiskaitinėti tam tikrose vietose CUP, ten kur juos priima, tačiau tam reiktų gerai mokėti ispaniškai, nes tada būtų žymiai lengviau. Kodėl verta atsiskaitinėti CUP, na kaip antai pica gatvės kepyklėlėje, na tiksliau namuose pro langą, kainuos 1 CUC, tačiau jei netyčia turi CUP ir jie juos priima, tai už tą pačią picą sumokėsi 10 CUP. O picos nepaprasta skanumo, labai paparastos, tačiau skonis nepakartojamas.
Taigi grįžtant prie naktinių klubų Havanoje, reikia žinoti kur eiti, tačiau mums pasiseskė, nes mes vieną naktį praleidome su vietiniais, mūsų Šviesutė (Adelija), užmezgė kontaktą dar Dohoje. Ta naktis buvo pakvaišusi. Nesuskaičouojami kiekiai romo, daug salsos, nes naktiniuose klubuose groja salso ritmus, ne tik, bet didžioji dalis turės salsos ritma. Taigi daug daug romo, daug daug šokių. Ir tada kažkaip į sceną užlipo kažkos stand up komediantas, kuris skaldė bajerius ispaniškai ir aš jau nuo čia nelabai menu, nes užmigau... Buvo nuobodu, o gal buvo perdaug romo...

Vat ir feraris

Taigi pasivaikščioje po nuostabias Havanos gatves, nusipirkę, kaip pridera tikriems turistams siuvenyrų, pasigrožėję nepaprastais spalvotais ir labai labai senais automobiliais, išgėrę didelį kiekį tikro kubietiško romo ir gerai pasilinksminę patraukėme į kitą mūsų kelionės tašką, Vinales. Mažą miestelį esantį salos vakarinėje dalyje. Turėčiau šioje vietoje paminėti, jog beklaidžionat po Havanos gatves nusirkome du kompaktinis diskus automobiliui, tai buvo ABBA ir The Beatles. ABBA buvo puikus sprendimas, nes linksma ir kelionei tihkanti muzika, tik kad su kopaktini disku buvo problemų, nebuvo galima perjunginėti dainų, o kiekvieną kartą užvedus variklį jis pasileisdavo iš naujo, ir pirmoji daina, kuri pradėdavo skambėti tai būdavo "Dancing Queen". Taigi, nuo šiol man ši daina primins atostogas Kuboje.

VINALES. MAŽA TAČIAU NUOSTABI VIETA DIDELĖJE SALOJE
Vinales - tai mažas ir jaukus miestelis, kuriame nerasite diedelių aukštų dangoraižių ar modernių ofiso pastatų. Ką ten žmonės veikia per dienas tikrai nežinau. Tačiau manau, kad didžioji jų dalis dirba tabako plantacijose ir fabrikuose arba tiesiog ūkininkauja.
Mes apsistojome pas vieną labai mielą moteriškę, kur turėjome du dviviečius kambarius. Vos tik atvykus ji mus pasitiko su savo mama ir sūnumi, plačiai atvėre savo namų vartus ir duris, ir dar plačiau nusišypsojo. Aprodžiusi mūsų apartamentus pasiteiravo ar vakarieniausime. Havanoje mes valgėme kavinėse, o čia ji sakė, kad geriau valgyti namuose, nes kavinėse brangu ir t.t. Na nutarėme vieną vakarą pabandyti, taičiau kaip pabandėme taip ir nebegalėjome sustoti. Vakaro meniu buvo: omaras, krevetės, žuvis, kiauliena, vištiena. Tai žinoma, kad rinkomės jūros gėrybes. Tiesa pasakius visas dešimt dienų Kuboje gyvenau ti valgydamas jūros gėrybes, omarus, krevetes ir žuvį. Nepaprastai nuostabu, šviežia skanu ir nepatikėsite bet juokingai pigu.

Vaizdas iš mūsų kiemo

Taigi, kai Georgina su savo mama mums paruošė stalą jis lūžte lūžo nuo neapsakomo kiekio maisto, o kvapas buvo stulbinantis. Ant stalo aravo tradicinė juodųjų pupelių sriuba, makaronai su dešrelėmis, ryžiai, namuose aminti bulvių traškučiai, keturios didelės porcijos omarų, natūrialiame pomidorų padaže, didelė salotų lėkštė, o desertui prinokę šviežūs vaisiai, tokie kaip ananasai, bananai, papajos ir guavos. Mes keturiese, nevalgę visą dieną ir būdami alkani neįveikėme maisto gausos. Ir tokios buvo mūsų visos vakarienės. Su gausybe maisto ir nepapasto stiprumo kokteiliais, Kuba libre arba Mojito. Pastarieji tioli gražu ne tokie prie kurių mes esame pratę. Daugiau nei pusę stiklinės jie užpildo romu ir tada dėl spalvos įpila "tu Kola" ar sodos vandens, įmeta mėtos lapelį ir įberia cukraus. Tokio kokteilio vieno per mažai, o dviejų jau perdag.
Kadangi miestelį pasiekėme kai jau saulė ridinėjosi dangaus apačioje, nebelabai buvo ką ir daryti. Pavakrieniavę patraukėme ieškoti vietinių linksmybių. Kaip ir pridera mažam miesteliui jis turi savo kultūros centrą, kuriame renkasi visi turistai ir vietiniai bei visokio kitokio įvaraus plauko lankytojai. Turistams įėjimas kainuoja 1 CUC, o vietiniam 10 CUP. Šiame kultūros centre visi šoka salsa, groja gyva grupė, vyksta salsos šokėjų parodomoji programa. Nuostabus vakaras. Atsisėdome prie staliuko ir tradiciškai užsisakėme butelį romo ir kolos, kaip tikri kubiečiai. Net vietiniai su kuriais teko bendrauti, visi sakydavo, jog mes linksminamės aip tikri kubiečiai, ant stalo butelis romo ir kola... Žodžiu kaip jau supratote Kuba libre valdė visas atostogas. Ir apskritai ne tik Kuba libre, bet romas su įvairiais ingridientais.
Taigi pirmoji naktis mažama miestelyje buvo nepakartojamai linksma ir žavinga. Žaviausia tai, jog visoje Kuboje žmonės šoka salsa, iš manęs ne koks šio šiokio šokėjas, tačiau ir aš išmokau pajundinti tuos sustingusius klubus. Į šokių aikštelę eiti šokti būdavo net nejauku, nes visi puikiai juda, tačiau smagiausia būdavo žiūrėti į besisukančias ir salsuojančias poras. Jos savo judesiais tarsi užbudravo irpakerėdavo. Nuostabu. O keistas dalykas buvo tai, jog kuomet prasidėdavo diskoteka, ji būdavo po gyvos grupės pasirodymo, ir kuomet diskotekoje užleisdavo mums įpratsą muziką, kurią mes girdime per radiją ar naktiniuose klubuose, visi kubiečiai nustodavo šoti. Kaip vėliau paaiškėjo bendraujant su vienu iš jų, jis išsidavė, kad moka šokti tik pagal salsos ritmą, pagal mums įpratsą muziką jie nežino kaip judėti. Keista. Taigi paryčiais grįžome namo, o kitą rytą mūsų jau laukė kelionė į tabako fabriką, na tiksliau tabako plantaciją, kur gaminami cigarai.
Važiuodami į Vinales sustojome ties vienu posūkiu paklausti kur mums reikia sukti, į kairę ar į dešinę, aš kaip visuomet mėgčiau sukti į kairę, taičiau čia buvo ne vieta ir ne laikas. Taigi jaunuolis mums parodė kelią, o mainais į tai įsiprašė į automobilį, kad mes jį pametėtume iki Vinales, anot jo tai buvo porą kilometrų, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo tas pora kilometrų virto dešimčia, o negana to reikėjo kilti į kalną serpatinais ir paskui jais nusileisti į miestelį, nes šis miestelis pasislėpęs už kalnų labai gražioje vietoje. Jei Havana buvo visiškai lygus kraštus be didesnių kalnų, tai šioje Kubos dalyje buvo priešingai.
Kol keliavome automobilyje jaunuolis mums papasakojo, jog jis dirba vienoje iš tų tabako plantacijų ir rytoj mus gali ten nuvežti, na tiksliau pabūti gidu iki jos, kur mums parodys kaip daromi cigarai ir t.t. Taip pat iš jo gavome ir kitokios daug naudingos informacijos, kaip antai, jog Cayo Jutias yra antras geriausias papludimys visoje Kuboje ir jis apie 40 kilometrų nuo mūsų miestelio.
Taigi, kaip jau ir minėjau patraukėme į tabako laukus, pasižiūrėti kaip atsiranda tikri kubietiški cigarai. Kelias buvo nelabai tolimas, tačiau tos plantacijos jokiuose žemėlapiuose nebūtume radę, taigi buvome labai laimingi dėkingi savo naujai sutiktam draugui. Sumokėję kiekvienas po 2 CUC pradėjome kelionę. Mums apie cigarus pasakojo kubietis puikiai kalbantis angliškai, prancūziškai ir kaip supratau jis moka net rusiškai.

Atrodo keistai, kiaulė pririšta p[rie medžio kaip koks šuo. Kaip vėliau mums paaiškino ji greitu laiku turi susilakti paršiukų, tai kad kur nors nenuklįstu ją laiko saugiai.

Štai kaip atrodo tabakmedis

Toje plantacijoje tabakas auginamas cigarams, kurie yra skirti eksportui iš Kubos, ne vietiniam vartojimui, nes pasirodo dar yra plantacijos kur tabakas auginamas tik vietiniam vartojimui. 90 procentų užauginto tabako jie parduoda valstybei ir 10 procentų gali pasilikti sau ir sukti cigarus sau. Visame tabako auginimo procese nėra nė vieno etapo, jog būtų įtraukta sunkioji technika. Sodinukai sodinami rankomis, nes tabakmedžiui augti reikalinga pūri žemė, todėl su traktoriais važiuoti jie negali, nes pastarieji supluks žemę.. Visi sodinukai sodinami vienas nuo kitom 45 centimentrų, jei gerai menu, atstumu ir t.t. Žodžiu labai daug taisyklių juos sodinant, o dar daugiau nurenkant derlių. Derlius rankamas tis kart nuo kiekvieno augalo. Per pirmąjį rinkimą nuskinami labai esantys tabakmedžio apačioje, per vieną kartą jie nuskina tik tris lapus. Tada po trijų dienų labai esantys takamedžio vidutyje, ir dar po trijų dienų labai esantys viršuje. Taip skinant lapus jie surušiuojami, nes labai esantys apačioje skirasi savo kokybe spalva ir skoniu nuo lapų esančių viršuje, kadangi pastarieji gavo daugiau saulės šviesos ir t.t. Taigi pagal lapo poziciją priklausys ir jo vieta cigare. Ar jis bus tas įdaras, ar jis bus viršutinis sluoksnis, o paskui dar atsiranda stiprumo ir skonio subtilybės ir t.t. Tabako lapus skina moterys ir juos veria ant siūlo atskirdamos vieną lapą į kairę pusę, kitą į dešinę, gaunasi tarsi eglutė ir visa tam, kad tie labai gerai sudžiūtų. Juos džiovina specialiuose pastatuose, kuomet jie sudžiūna juos fermentuoja, kad išsisirtų amoniako perteklius, nikotino ir kad visi vabalai ir mikrobai iš jų pabėgtų. Visus cigarus esančius fermoje suka rankomis. Cigarų sukikai netgi turi kvotą, kiek per dieną cigarų jie gali susukti. Taigi, kaip jau supratote tas cigaro kelias nuo grūdo žemėje iki galutinės produkcijos pardavimui yra ilgas. Mums sakė, jog tai nuo lapo nuskinimo dienos praies apie du metus kol tas lapas taps cigaro dalimi. Niekada negalėjau įsivaizduoti kad tai taip sudėtinga. Pasirodo cigarų gamyba kaip kokia vininkystė ar viskio verslas. Kuo senesnis cigaras ir kuo labiau jis subrandintas tuo jis bus geresnis ir brangesnis. Ar galėjote tuo patikėti ar bent įsivaizduoti? Taigi atsigėrę kubietiškos kavos, sužinoję kaip atskirti tkrą cigarą nuo padirbto ir padegustavę tikrų kubietiškų cigarų patraukėme atgal į kaimelį, nes mūsų ten laukė pasijodinėjimas arkliais po vietinias apylinkes.

Štai taip yra džiovinami tabako lapai

Tas specialus suvėrimo būdas

Tabakmedžių laukas

Cigarų sukikas

Atvykome namo, kur mūsų jau laukė raitelis su žirgu nuvesiantis mus pas mūsų žirgus. Kiekvienas iš mūsų gavome po arkliuką, tokį sukūdusį ir liauną, kad buvo net baisu sėstis ant jojo, nes nežinia ar jis ms paneš, o mūsų kojos vos nesiekė žemės sėdint ant tų arkliukų. Patraukėme lėtai po apylinkes. Mums paaiškino kaip reikia valdyti arkliuką, kai sukti į kairę, dešinią ar sustoti ar judėti pirmyn, bet keisčiausia ir kartu nuostabiausia buvo tai, jog realiai nieko nereikėjo daryti nes arkliukai žinojo kelią kur reikia eiti, kur reikia sustoti ir t.t. Matyt per dieną jie keliauja tuo maršrutu po kelis kartus, taigi jiems tai nebuvo sudėtinga. Apylinkės nuostabios, apsusptos kalvų su miškais, bananų plantacijomis, uolomis, tabako laukais ir t.t. O dar easant puikiam orui ir vakarėjant vaizdai buvo nepakartojami. Mus nuvedė į naturalų ūkį, kur nenaudojami jokie chemikalai, triuškai pakabintuose narvuose gamina visas reikalingas trašas, na tiksliau jie gamina tik spyras, o ten paskui viska pūdo su žolėmis augalais ir t.t. Rodė, kaip atrodo svogūnas, salotos ir t.t. Tikriausiai pamanė, kad niekada gyvenime esame to nematę. Buvo įdomu ir smagu, o smagiausia ir įdomiausia buvo paragauti mojito su naturaliu šviežiu medumi. Moteriškė mikliai nubėgo į daržą, nuskynė šviežių mėtų lapeliu ir tuojau pat mms sumaišė keturis kokteilius, jais megavomės sėdėdami nuostabioje verandoje esančioje kalvos viršūnėje, o prieš mūsų akis už kalnų leidosi saulė ir dangus dažėsi gražia raudona vakaro spalva. Buvo nuostabu. Taigi apsvaigę nuo mojito patraukėme link savo arkliukų kurie mus parjodino namo. Atsipūtę ir pailsėje valandžiukę, suvalgę nuostabią vakarienę ir aptarę dienos įspūdžius patraukėme į kultūros centrą pasikultūrinti prie buteliuko romo...

Čia tokie vietiniai traktoriai. Jie laukuose dirba padedami šių didelių gyvūnų

Saulėlydis

Bananmedis

Aš ir Mojito

Nuostabiųjų Mojito su medumi ekspertė

Rytą išvykome į tą išgirtąjį paplūdimį, kadangi Benas ir Jacinta norėjo psigrožėti povandeniniu gyvenimu, panardyti ir pasnorklinti. Važiuoti reikėjo per vietinias nuostabaus grožio apylinkes, miestelius ir kaimelius, kuriuose gyvenimas sustojo seniai seniai, tiksliau ne gyenimas, o laikas. Žmonės sėdi savo verandose ant supamų kėdžių ir tiesiog mėgaujasi gyvenimu.

Vinales apylinkės

Paplūdimys į kurį atvykome buvo kaip iš kokio atviruko, su dangaus žydrumo vandeniu ir sniego baltumo smėliu. Danguje ritinėjose nepaprastai karšta saulė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo buvo visai negailestinga mano gležnai odai. Žinoma, man kaip tikrai baltąjam žmogui paplūdimiuose užeina smegenėlių užtemimas, neišimtis buvo ir šis kartas , kuomet nutariau valandėlę ar dvi pasideginti be jokio apsaugos kremo, ir tik tada jį užsidėti, nes norėjau staigaus ir rudo efekto. Spėkita ar jį gavau? Kaip vėliau paaiškėjo ne. Nors ir užsitepiau kremu, tačiau jau bvo per vėlu ir kremas buvo per silpnas, taigi jei kada keliausite į Kuba būtinai su savimi pasiimkite ne 15 ar 20 SPF apsauginį kremą, tačiau 50 SPF, o gal ir stipresnį, nes salė ten negailestinga. Kitą dieną vietoj išsvajotos rudos spalvos buvau kaip ką tik iš puodo ištrauktas omaras ar vėžys, raudonas, o viskas kūnas kentė nuo skausmo. Nudegiau. Tai buvo paskutinė mūsų diena Pinar del Rio regione. Iš jo kitos dienos rytą iškeliavome į Trinidad, kur mūsų laukė apie 500 kilometrų, nes reikėjo grįžti iki Havanos ir iš ten važiuoti kitu greitkeliu.

TRINIDADAS. MIESTELIS, KURIAME LAIKRODŽIAI SUSTOJO SENIAI SENIAI
Visi keliai veda per Havaną, tačiau šiame nuostabame mieste jau nebesustojome. Vairavo Benas, visą kelią, turėjome lyg ir keistis, bet jis nutarė, kad nuvažiuos iki ten kur mums reikia, lyg ir žinojo kelią, tačiau kaip vėliau paaiškėjo pasukome ne ten kur reikia, na tiksliau pravažiavome vieną posukį, nes žemėlapyje pasirinkome kitą maršrutą, kuris nebuvo ats geriausias, nes su mūsų 207 Peugeot mašiniuku, ne pirmos jaunystęs teko važiuoti kalnų keliukais. Važiavome taip, kaip turbūt niekas nevažiuoja, nes važiavome per kalnus, buvome pakilę į vieno kilometro aukštį kalnų serpantinais, kuriais vėliau reikėjo nusileisti. Kartkartėmis jausmas buvo lyg iš siaubi filmo "Wrong turn" ("Klaidingas posūkis"). Saulė jau ridinėjosi dangau apačia, kalnuose kylo rūkas, o mes net nenutuokėme kur esame. Kartais važiuodavome ilgą atstumą o aplink mus nebuvo nei gyvos dvasios, nei vieno automobilio nieko, į galvą ateidavo mintis, jei neduok Dieve sugestu automobilis, tai tikriausiai mūsų kaulus po kelerių metų atrastų švarius, maitvanagių nuvalgytus ir atpažinti galėtų tik pagal plombas esančias dantyse. O tada staiga suvokdavai, jog savo dantų spaudo taip ir neturi. Na bet gerai kuomet viskas gerai baigiasi, vargais negalais gėrėdamiesi nostabiais kalnų vaizdas ir vydami blogas mintis į šoną pasiekėme kelionės tikslą, miestelį pavadinimu Trinidad, kuriame laikrodžiai sustojo labai seniai...
Naktį nelabai ką matėme. Susiradome nakvynės vietą, įsikūrėme, pavalgėme dar vieną nuostabią jūros gėrybių vakarienę ir iškeliavome tiesiog pasižiūrėti kur mes esame ir kaip miestelis atrodo naktį. Pirmoji naktis Trinidade buvo rami. Negėrėme tradiciškai romo butelio, buvome pavargę, taigi nukeliavome miegoti, nusprendę, jog rytas protingesnis už vakarą ir kad šviežia galva, ir pailsėjusiu, tačiau skausmo kankinamu kūnu, pradėsime savo dieną su pirmaisiais gaidžiais. Kaip tarėm taip ir padarėm.

Vietinės kapinaitės

Kitą dieną išsinuomavome dviračius, nes motoroleiams pasirodo reikia turėti vairuotojo teises ir jei turi automobilio teises, tai Kuboje nereiškia, jog gali važiuoti motoroleriu. Teko pasilikti prie dviračių. Taigi, kaitinant nepaprastai karštai saulei išvykome link paplūdimio. Trinidado krantus skalauja Karibų jūra. Vaizdas vėl žavėjo mūsu akis, o saulė degino odą, tačiau buvo nuostabu. Grįžę vakarop į miestelį nutarėme rezervuotis kitos dienos kelionę katamaranu į salą, kur mūsų kompanijos Ichtiandras ir Undinė galėtų pasigrožėti povandeniniu gyvenimu. Man, kaip ne vandens stichijos asmeniui tai nebuvo labai aktualu, bet ko nepadarysi dėl kompanijos, o be to pasiplaukioti po Karibų jūrą, kaip kokiam Karibų piratui, tik be savo piratiško laivo, buvo smagi dienos atrakcija. Taip pat po pasiplaukiojimo sustojome negynemoje saloje, kurios gyventojai yra krabai ir iguanos, ten mūsų laukė dienos pietūs, dvi valandos laisvo laiko ir kelionė atgalios. Diena buvo nuostabi, nors ir nenardžiau, tačiau vaizdai nepakartojami. Tiesa sakant nepaminėjau, jog Kuboje šiuo metu žiema, o oro temperatūra siekia apie 30 laispnių dienos metu. Nebloga žiema, bet neįsivaizduoju kaip ten reiktų ištverti vasarą.

Katamaranas

Visiškas relaksas

Rojus žemėje

Trinidadas nuostabus miestelis, kuriame laikas tkrai sustojo dar 1850 metais, manyčiau. Te nemačiau nei vieno modernaus pastato, visi namai seni, su gražiomis langinėmis. Beje apie langines, tai visoje kuboje visuose namuose nerasite languose stiklų, ten tik paprastos žaliuzinės langinės, kurias naktį nuleidi žemyn, kad ryto saulės spinduliai tavęs nepažadintų, o dieną pakeli jas į viršų ir įsileidi pasveikinti karštąją saulę, na pirmuose aukštuose dažniausiai būna įdėtos stilingos grotos, kad galėtum praverti langus pilnai. Keista, tačiau geriau pagalvojus jiems juk nereikia stiklų, nes pas juos niekada nebūna šalta. Tik gal vienintelis minusas - garso izoliacija, nes jei langai išeina į gatvę, girdi viską, o rytais tai gali būti labai namalonu, na tiesiog iki tol kol nepriprasi.

Domino Trinidado gatvėse 

Vietiniai vaikai, krie sutiko nusifotografuoti mainais į saldainius

Tos nepakartojamos supamosios kėdės

Grįžus namo po pasiplaukiojimo Karibų jūroje mūsų laukė nuostabi vakarienė, o po jos linsmybės miesto aikštėje su romo buteliu ir salsos ritmais, po šių linksmybių patraukėme ieškoti vieno naktinio klubo apie kurį buvomė girdėję. Tai naktinis klubas esantis oloje. Tiesa pasakius aš nebuvau labai užmeiti ten, kadangi žinojau savo kompanjonus, kokie vakarėlių liūtai jie yra, o kitą dieną mūsų laukė kelionė į Havanos Jose Marti oro uostą ir skrydis namo. Taip, tai buvo paskutinė diena nepakartojamoje Kuboje. Ir mano širdis jautė, jei mes šiandien aplankysime naktinį klubą, tai ryt bus sunku, o aš gerti negaliu, turiu atsispirti romo pagundai, nes ryt mano eilė vairuoti. Na bet kaip bebūtų, sukaupiau jėgas ir nukeliavome į klubą, Turiu pripažinti, kad buvo verta, kai geriau paalvoji, žmonės Europoje moka pinigus,kad aplankytu tokias vietas, tokias olas, nes jose yra įkurti muziejai ir t.t., o čia vat Kuboje, mažame miestelyje pavadinimu Trinidad, tokioje olo įkurtas naktinis klubas "Disco Ayala". Patekus vidun reikia nusileisti žemyn į olos gilumą kur yra baras, šviesos muzika, didžėjus ir didelė šokių aikštelė. Tikriausiai niekada gyvenime nebeteks lankytis keistesniame naktiniame klube nei pastarasis.
Vakarėlis buvo vienas iš geresniųjų, aš sugebėjau atsispirti romo pagundai, tačiau laikas su mano kompanija buvo nuostabus. Didžėjui išjungus muziką nutiko taip, kaip mano širdis ir jautė, trijulė nesustojo. Šviesutė buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir kubietišų vaikinų dėmesio, Jacinta šiaip vakarėlių liūrė, o Benas buvo paveiktas romo taip, jog pamatęs, kai vietiniai gali pakelti stalą naudodami savo dantis nusprendė išbandyti. Žiūrint tas nuotraukas skauda, bet  jo dantys visi savo vietoje, Taigi aš juos palikau ir nuėjau ilsėtis. Trijulė grįžo 7 rytem kai saulė jau buvo patekėjusi, o aš negalėjau normaliai miegoti, nes už lango giedojo gaidžiai. Susipakavome lagaminus, papusryčiavome ir išvykome link havanos. Šį kartą pasirinkome kitą kelią, tą kurį reikėjo rinktis iš pat pradžių, bet kas žinojo.
Pasiekėme Havaną, nuvykome į oro uostą pasitikslinti dėl skrydžių, ten dar paksuitiniam pasispardymui gavome baudą už ne vietoje pastatytą automobilį. Oficialiai atostogas uždarėme nuvykę į Havaną papietauti. Grįžome į oro uosta. Dar ten laukė keli paskutiniai nuotykiai, tokie kaip, kad mano bilietą priėme ir man davo įlaipinimo taloną į lėktuvą, o mano bendrakeleivių bilietų jau nebenorėjo priimti. Taigi aš išvykau vienas į Paryžių ir sutarėme susitikti ten, tačiau Paryžiuje sužinojau, jog jų skrydis buvo atidėtas dviem valando ir jie tikriausia nespės į tą patį skrydį su manimi. Jau sėdint laukimo salėje ir laukiant kol prasidės įlapinimas buvau maloniai nustebintas, nes jie spėjo, taigi kaip keturiese išvykome taip keturiese ir rįžome į Dohą, po niekada neužmirštamų ir nepakartojamų nuotykių Kuboje.
Ech... tai nuostabi šalis su nuostabiais žmonėmis. Mielai grįžčiaus į Kubą ir aplankyčiau kitą jos pusę, kadangi realiai pamačiau tik puse salos, liko dar viena visa kita pusė. O dabar trumpai apibendrinimui tai pagalvojus tai, jog žmonės ten ir neturtingi, atskirti nuo pasaulio, nes neturi priėjimo prie interneto, gaunantis mažas pajamas, tačiau jie visi yra laimingi, nes ten nesustodama samba salsa, kaukši domino kaladėlės, rųūksta cigarų dūmai ir viskas gyvenimas vyksta romo fone, nes visi jį geria. Visi ir visur ir visada, manau jų rytas praisdeda nuo stikliuko, kur tau stikliuko, stiklinės romo. Paspaudę šią nuorodą galite pamatyti mūsų visą kelionės maršrutą Kuboje. Spausti čia.
Jei kada nuspręsite keliauti štai tie trys nuostabių vietų su nostabiais šeiminikais adresai Kuboje:
Havana:
Aurora y Nelson
Calle 15 number 962 apart. 5
Between Calle 8 y Calle 10
Havana
Cuba
10400
Telefono: 00 53 7 8338659

Vinales:
Sra. Georgina Vargas Diaz (Jovita)
Calle Orlando Nodarse No. 11
Telefono 00 53 45 613286

Trinidad:
Vivian y Pablo
Restaurante-Hostal "Vivian"
Ernesto V. Munoz (Media Luna) No. 49
e/ Julio A. Mella y Jesus Menendez. Trinidar, Sancti Spiritus Cuba
62600
e-mail: vivianypablo2010@yahoo.es
vivianypablo@googlemail.com
www.hvivian.scaribe.com
Telefono: 00 53 41 994522

Tai šaim kartui atrodo tiek. Ilgai truko man čia viską surašyti, o dabar kaip pagalvoju tai mintys tik plūsta į galvą su prisiminimai, bet jei dar uždelsiu tai turbūt neparašysiu niekada. Taigi malonaus skaitymo, o aš jau mintyse bandysiu sudėlioti mano kitą įrašą apie New York'ą, Paryžių ir kitus miestus.

Iki
Remis