365 dienos klajonių tarp debesų...

2011 m. rugsėjo 29 d. 365 dienos klajonių tarp debesų...

Žinau, kad praėjo gan ilgas laiko tarpas nuo paskutinio mano įrašo čia, internetinėje erdvėje. Per tą laiką, beveik du mėnesius, priskaupė daug visokių įspūdžių, kurių dalis gal jau ir nublanko, o gal kažkur pasislėpė tarp minčių vingių ir berašant man iškils į paviršių ir mano pirštai klabiatūros pagalba išspausdins juos ant šio balto lapo...

Taigi, paskutis kartas, kuomet buvau prisėdęs su arbtos puodeliu prie šio blog'o buvo liepos pabaiga. Liepa taip labai paprastai  ir baigėsi. Buvo karšta, o kartu su rugpjūčio pradžia oras Katare vis kaito ir kaito, su kaitra ir karščiu atėjo šventasis musulmonų mėnuo Ramadanas. Labai džiaugiuosi, jog šiemet man jo pavyko išvengti. Ramadano metu Katare praleidau gal tik kokias 7 dienas. Kelios dienos prieš šventąjį mėnesį ir kelios dienos po jo. Rugpjūtis buvo atostogų metas ir po vienerių metų pertraukos grįžau į gimtąją bočių žemę... Bet prieš grįždamas dar aplaniau miestą, kuriame skamba muzikos garsai.

TEN KUR SKAMBA MUZIKOS GARSAI
Prieš grįždamas į Lietuvą gavau nuostabų skrydį į Miuncheną su viena laisva diena ten. Buvo nuostabu. Man jau nebereikia sakyti, jog aš myliu Europą ir džiaugiuosi kiekviena galimybe galėdamas sugrįžti ten. Tai tarsi mano namai, kuomet grįžtu. Viskas beveik kaip Lietuvoje, viskas taipm pat tik truputi kitaip.
Savaitgalis Miunchene buvo nuostabus, na iš ties tiksliau net ne Miunchene, ten praledome tik penktadienį, pasivaikščiojome po angliškąjį sodą, kuris yra šalia mūsų viešbučio, o šeštadienį, traukiniu išvykome į Zalburgą, Austriją. Tai dviejų valandų kelionė į miestą, kuriame buvo filmuojami "Muzikos garsai", visiems labai gerai žinimas senas filmas apie kapitono šeimą ir auklę.
Zalcburgas - nuostabus, mažas ir jaukus Austriškas miestelis. Visa Austrija yra nuostabi, taigi Zalcburgas irgi ne išimtis. Oras buvo nepakartojamas. Traukinių stotyje gali nusipirkti dienos pasą ir tuomet beveik visus muziejus lankysi nemokamai, važinėsi visu miesto transportu nesukdamas sau galvos dėl bilieto. Man patinka kaip Austrija yra išvysčiusi turizmą. Ten malonu būti turistu, nes viskas taip paprasta.
Per vieną dieną daug labai daug ko nenuveiksi, netgi reiktų sakyti ne per dieną, o per keletą valandų labai daug ko nepriveiksi, tačiau aplankyti keletą įdomesnių objektų mums pavyko. Nuostabiausia aytrakcija buvo pakilti į kalną, į 1805 metrų viršūnę ir į visą miesta pažvelgti iš austriškų aplių aukštumų... Nepakartojamas vaizdas ir jausmas, kuomet taip aukštai tau jau užima kvapą, o keliantis ar leidžiatis keltuvu, dėl slėgio pasikeitimo tau užgula ausis. Nepakartojama.

Pasiaikščiojimas po vienus nuostabius rūmus

Nuostabiosios Alpės

Pasaulis man po kojom :)

 APSILANKYMAS GIMTOJOJE ŽEMĖJE
Buvo labai keista ir gal net šiek tiek baugu grįžti į namus. Namus, kuriuos palikau preš metus. Palikau šeimą, dragus. Nežinojau ką galiu rasti po vienerių metų grįžęs. Ar viskas bus pasikeitę, o gal nieko naujo ir viska staip pat kaip ir buvo... Lakė tokia maža nežinia, tačiau kartu su ta nežinia buvo ir laukimas, lakimas kol pagaliau galėsiu apkabinti sau brangius žmones, matyti jų šypsenas, žvilgsnius ir girdėti jų balsą.

Skrydis iš Dohos į Vilnių buvo labai sklandus. Nusileidau po 28 valandų bemiegės akties ir dienos, ladangi skridau iš Muncheno į Dohą ir tada per porą valandų turėjau persėsti į lėktuvą vykstantį į Frankfurtą, o iš ten dar vienas persėdimas iki Vilniaus. Oro uoste, lagamino laukiau beveik miegodamas. Tiesiog mintys buvo apie lovą, ir apie tai, jog dabar išėjęs pamatysiu Gabrielių ir Tomą, kurie mane pasitiks, mes nukeliausime iki mano namų, aš pasidėsiu lagaminus, o ada eisim pietauti. Per tą laiką mano tėvai atvažiuos manęs pasiimti, grįšime namo į mano gimtąjį miestą aš pasiimsiu mašiną, pavakarieniausiu su jais ir tada keliausiu į Vilnių, kadangi naktiniu skrydžių ir Frankfurto atskrenda mano draugas iš Argentinos, kuris dirba Katare, aplankyti Lietuvos. Toks buvo planas, bet vat žmogus planuok neplanavęs, nereiškia, jog taip ims ir nutiks... Viskas pakripo man netikėta linkme...

Kuomet išėjau į atvykimo salę mane pasitiko šūksniai ir būrys man mielų žmonių, mano draugai, jie laikė rankose mano vardą, o ant kaklo užkabino rožių vainiką, laukų gėlės kiek menu tokiu metu jau nebežydį (reiks grįžti pavasarį, kad užkabintų kokių aguonų ar pienių vainiką). Buvau šokiruotas nes to nesitikėjau, nesitikėjau pamatyti tiek daug man mielų žmonių vienoje vietoje ir taip staigiai iš kart po skrydžio. Pasimečiau. Nebežinojau ką sakyti. Tiesiog visos mintys dingo, išbyrėjo... Buvo neralus jausmas. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo tai ne viskas. Mano buvę kolegos (na realiai buvę oficialiai ant popieriaus, jie visada išliks mano draugais ir kolegomis), pasisiūlė mane parvežti namo. Aš labai nesipriešinau. Taigi kai išėjome į lauką įkvėpti to lietuviško oro, jie man sako "štai tavo mašina", ir ką jūs sau galvojate... Prie oro usoto vos prasisukdamas žiede atvažiuoja baltas, ilgas limuzinas... Vat tą minutę jau aš netekau amo... Nežinau ką galvojo žmonės aplinkui, kas skosi jų galvose. Kas per žmogus grįžo, kad jį šitaip pasitinkama... Atsakyčiau jiem labai paprastai, grįžo žmogus, kuris turi gerus draugus, kurį supa geri žmonės. Žmonės , kurie per metus nuo jo nenutolo ir jie liko artimi jam, o jis jiems. Visi kartu ištikimi vieni kitiems... Nors ir per atstumą. Tik tikra draugystė taip gali tęstis...

Atostogos Lietuvoje buvo nuostabios, per metus niekas nepakito, aplaniau daug, pamačiau dar daugiau, o išgėriau už visus daugiausiai... Buvo smagu, bet visi smagumai turi pradžią ir pabaigą, manoji buvo rugpjūčio 24 d. Kartu su gandrais, kurie palieka Lietuvą tą dieną, palkau ir aš savo gimtąją šalį. Mes visi draugiškai išskridome į šiltuosius kraštus. Bet galiu pažadėti savo ir jų vardu, grįžim... Čia kaip tame multipikaciniame filme "Karslonas kuris gyvena ant stogo", kuomet namų darkytoja Freken Bok sako, mojuodama balta skepetaite "Jis išskrido, bet žadėjo sugrįžti"...

Krekenavos bažnyčia, kurioje kažkada seniai seniai mane krikštijo :)

 

Atostogos Rūgpienių kaime

 

Rugiuose prie bedugnės

Ežiukas rūke, na tiksliau kažkur ten tarp tų saulėgrąžų rūke :)

Dohoje, manęs laukė vėl ta pati suskilusi gelda, na tiksliau ne gelda o vėl tas išsvajotas penkių žvaigždučių gyvenimas ir kelionės po pasaulį, bei po nematytas ir negirdėtas šalis (nors tokių jau tikriausiai ir neliko, viena iš paskutiniųjų atrastų negirdėtų šalių buvo pavadinimu Butanas, pasieškokite internete jei neesate tokios girdėję).

Gavęs naują skrydžių tvarkarašti norėjau verkti. Nieko blogiau nebuvo įmanoma tikėtis ir įsivaizduoti. Apsisukamiej skrydžiai plius trys Manilos, Filipinuose. Pasijaučiau taip, lyg būčiau iš ten, lyg kalbėčiau tagalo kalba, taip filipieničiai vaiždina savąją gimtąją kalbą... Bet nuryjau šią karčią tabletę ir galv ojau išgyvensiu, tačiau viskas išėjo tik į gerą. Viena Manila pakito skrydžių į Kasablanką per Tunisą. Varginati kelionė, bet Kasablankoje turime nemažai laiko...

KASABLANKA - TEN KUR OŠIA ATLANTAS

Marokas nuostabi šalis, tačiau visi sako, kad tikrasis Marokas yra ne Kasablankoje, o MArakeše, kur aš labai norėjau nuekliauti šio savo pasibuvimo metu. Suorganizavau penkis žmones įskaitant ir mane keliauti į Marakešą. Išsinuomoti automobilį ir palėkti dienelei ten, tačiau kaip visada lūkesčiai nepasiteisno, nes du iš jų paskutinę minute pakeitė nuomonę ir taip sugriovė viltis likusiems trim pamatyti tikrąjį Maroko veidą... Nieko išgyvenome. Vaikščiojome po nuostabias Maroko gatves ir aplankėme didžiausią mečetę pasualyje, na tiksliau antrą pagal dydį, pirmoji yra Mekoje, šventąjame mieste, o antroji Kasablankoje, joje vienu metu galima sutalpinti 25000 maldininkų. Taigi įsivaizduokite okio didumo pastaroji, turėčiau paskayti, kad ir labai didelio gražumo. 

Mečetė pastatytą and Atlanto vandenyno pakrantės. Už jos nugaros atsiveria uostabus vandenyno vaizdas, toliau nebėra kur eiti, nes bangos skalauja kalvos sienas, ant kurios stovi mečetė. Iš ties nuostabus ir gražus vaizdas. Sėdi sau ramiai, žvelgi į beribį vandenną, kuriame žmonės maudosi, šalia ant asfalto marokiečių vaikai žaidžia futbolą, ateina įsimylėjelių porelės... Labai miela ir atpalaiduojanti aplinka.

Vakare verta užsukti į vietinį turgų, kur galima įsigyti nuostabių marokietiškų siuvenyrų... Arbatinių, puodelių, puikių odos dirbinių ar tiesiog šiaip pasivaikščioti po jį ir pasigrožėti naktinių turgaus šurmuliu. Žinoma bus gražu jei pavyks atsikratyti įkyrių prekeivių. Po pasivaikščiojimo turguje prieš išeinant būtinai užsukite į vieną iš mažų "kavinukių", maisto ten nerekmenduoju valgyti, nes jos tikrai neatrodo švarios, tačiau išgerti marokietiškos arbatos patarčiau. Nuostabaus skonio žalioji arbata su mėtomis ir dau daug cukraus. Niekur kitur negausite tokios skanios arbatos kaip Maroke...

Po apsilankymo Maroke laukė vienas malonus siurprizas. pirmiausia sekančio mėnesio tvarkaraštis, kuris neįtikėtinai mane pamalonimo o antras malonus siurprizas buvo tai, jog gavau skrįdį į Pietų Afriką, į Johanesburgą, kuriame jau kartą lankiausi, bet buvo labai trumpas pasibuvomas, o abartinis bus apie 35 valandas...

Bežvialgiant į vandenyną

Įžimioji ir įstabioji mečetė

PASIVAIKŠČIOJIMAS SU LIŪTAIS

Johanesburgas, didelis indrustinis miestas Pietų Afrikos Respublikoje. Tai vienas didžiasių miestų, kas įdomiausia tai vienas didžiausių miestų pasaulyje, kuris neturi priėjimo prie jūros ar kokios svarbios upės. Šiame mieste kasamas auksas. Ten jo randama daugiausia, ta pagrindinė ūkio šaka, bet kam čia įdomios tos sausos geografinės detalės. Apie viską galite pasiskaityti geografijos vadovėliuose arba internete. Mane labau domino šio miesto parkai. Buvau daug girdėjęs, jog ten nuvykus galima pažvelgti liūtui į akis, [amaitinti žirafą ir pažaisti ar paglostyti mielą liūtuką...

Taigi su viena kolege patraukėme ieškoti to parko. Ilgai ieškoti neteko, tiesiog reikėjo išsinuomoti automobilį su vairuotoju ir jaus viskas bus pasirūpinta...

Diena buvo nuostabi, šiuo metu ten pavasaris, oras šiltėja. Dabartinis klimatas labai panašus į lietuvišką pavasarį, kuomet dienomis karštą o naktimis vėsu.

Diena buvo nostabiai graži, švietė saulė, atvykome į parką, kuriame mūsų laukė toks mini safaris, specialiais keliasi apvažiavome parką, kuriame ganosi antilopių būriai, zebrai ir kitokie žoleėdžiai. Toliau bevažiuojant prasidėjo įspėjamieji ženlai jog artinamės prie liūtų aptvarų. Taip, tikrų tikriausių didelių liūtų, žvėrių karalių, kurie gyvena laisvėje, jei tai galima pavadinti laisvę. Na ie gyvena dideliame lauke, kuriame naturaliai auga medžiai, žolė ir t.t. Skirtumas nuo laisvės yra tas, jog jie aptverti didele tvora, bet teritorija, kuriose apgyvendinami liūtai labai didelė, todėl nemanau, jog jie jaučiasi kaip narve, tai tikrai nera taip kaip Kauno zoologijos sode. Liūtai Johanesburgo parkuose gyvena tarsi dideliuose aptvertuose soduose.

Įvažiuojant į vieną iš tokių rezervatų pasirodo įspėjamieji ženklai, jog negalima lipti iš automobilio, langus uždaryti, neblyksėti šviesomis, nenaudoti automobilio garsinio signalo.

Komet atvykome, jų didenybės pietavo, visi buvo apsikabinę po didelę karvės koją, na bent jau mūsų vairuotojas mums paaiškino, jog jiems duodama jautiena arba karviena. Na tiksliau jautiena, juk karvė skerdykloje tampa jaučiu.

Vaizdas tikrai įspūdingas, tos didelės jų letenos, didumo sulyg mano galva tikriausiai... Nuostabu, nasrai smingantys į kraujuotą mėsą... Įspūdingi vaizdai. 

Liūtai tame parke gyvena šeimomis, kiekviena šeima savo skirtingame sode. Mat jei dvi šeimos bus viename sode, jos pastoviai pešis, todėl visos yra izoliuotas ir gyvena aiminystėje, tačiau išgerti arbatos puodelios ar draugiškai sulavgyti veršienos klušies nesusitinka.

Aplankius liūtus, geopradus ir laukinius šunis patraukėme link malonesnių vietų. Keliavome pažaisti su liūtukais. Jie tarsi maži mieli katinėliai gyvenatys narve. Meilūs, švelnūs, tingūs , naivūs ir kartu galintys būti agresyvūs ir kovingi. Mus įspėjo, jog negalima glostyti galvos ir nereiktų liesti uodegos, nes nežinai ko gali tikėtis iš tų mielų padarėlių. Mums bandant nusifotgarfuoti su jais, vienas iš ų pradėjo žaisti su mano kolegės ilgomis kasomis, jis tiesiog jų nenorėjo paleisti ir iš lėto rijo jos plauku, tkriausiai tikėdamasis vėliau paskaunti braziliškų smegenėlių, tačiau nepavyko. Ji buvo išgelbėta.

Taigi pasivaikščiojimais su lūtais nuostabus. Tačiau niekaip negalėjau susilaikyti nepasibučiavęs su žirafa. Kartą tai jau dariau Nairobyje, o dabar pamaniau, jog reikia pažiūrėti ar yra skirtumas tar Nairobio ir Johanesburgo žirafų bučinių, na žinokite galiu pasakyti kad nėra, tačiau visos jos dėl manęs kraustosi iš proto... Buvo puiki atrakcija man pačiam ir aplinkiniams.

Dieną pabaigėme nuostabiame restorane kur skanavome nuostabiausius Pietų Afrikos kepsnius. Žmonės kalba, jog geriasius kepsius galima skanauti Argentijoje, o po jos tik Pietų Afrikoje. Nieko negaliu pasakyti apie argentinietiškuosius,nes dar neragavau, tačiau Pietų Afrikos kepsniai nepakartojamo skonio... 

Pietai

Tinginiavimai

Kokio meilumo mažas kačiukas

Žirafa gali tilpti ir į delną :)

Laižiakas

METAI TARP KLAJOJANT PADEBESIAIS

Liepą buvo metai kuomet gyvenu dykumoje, o vat rugsėjį suėjo vieneri metai kuomet pradėjau skraidyti. Vis dar kreizėju nuo šio savo užsiėmimo. Tai darbas - malonumas. Per metus aplankiau 41 šalį. Ore praleidau 1111 valandų ir 32 minutes. Per šiuos metus nuskridau 780023 kilometrus, o tai reiškia jog aplink pasaulį apskridau 19,46 karto, iki mėnulio buvau nuskridęs 2,029 karto, gaila, negalėjau jame išlipti. Iki saulės dar nenuskridau, liko dar nemažas kelias iki jos. Dabar esu nuo saulės atitolęs 0,0052 karto. Ilgiausias ir tolimiausias skrydis buvo į Braziliją. Ore iš viso praleidau 46,3 dienas, o tai yra 6,6 savaitės arba 1,54 mėnesiai arba 0,127 metai. Iš viso per metus padariau 258 skrydžius į skirtingus pasaulio kraštus.

Kaip per metus tai sakyčiau visai neblogai...

Šiam kartui atrodo tiek. Dar norėjau tiek visko papasakoti kas nutiko lėktuvuose, bet tai palikime kitam kartui. Kitam mėnesiui, kuomet įrašas išeis reguliariai, juk atostogos baigėsi...

Jūsų iš padebesių

Remis