Labai pavėluotas įrašas apie Lapkritį

2010 m. lapkričio 30 d.  Labai pavėluotas įrašas apie Lapkritį

Štai jau ir lapkričio vidurys... Europjoje kvepia Kalėdomis, o Dohoje vėsta oras, kasdieną vis gaiviau ir gaiviau. Pagaliau galima vaikščioti gatvėmis ir kvėpuoti vėsuma ir gaivuma... Galima mgautis pasivaikščiojimais pakrante ir t.t. Nažinoma, tais dalykais galima mėgautis tada kai turi laiko, kurio aš deja visai neturiu, nes skraidau kaip išprotėjęs...

Prasidėjus lapkričiui skraidžiau 10 dienų be sustojimo. Per tas dešimt dienų aplankiau Muncheną, Daką, Kočį ir Madridą, tada turėjau dvi laisvas dienas, po kurių grįžau į Barseloną. Bet apie viską iš eilės...

Tokia buvo mano blog'o pradžia lakričio 17 dieną, kai sėdau jį rašyti, o šiandien jau yra mėnesio pabaiga, lapkričio 30... Labai atsiprašau už uždelsimą ir užlaikymą žinių, tačiau kitaip nesigavo :) Taigi, dabar apie viską iš pradžių ir tikiuosi, kad įrašas bus vykęs :)

TAI KAS BUVO UŽMIRŠTA PAMINTĖTI ANKSČIAU

Čia pasistengsiu labai neišsiplėsti. Ankstesniame įraše pamiršau paminėti, jog gavau savo pirmąjį pagyrimo laišką. Tokius laiškus gauti yra gerai, kadangi tai keliauja į asmeninę bylą, o visi geri dalykai asmeninėje byloje yra labai gerai tolimesniam augimui kompanijoje. Taigi vieną laišką jau turiu.

Bet laiško dar apturėjau ir tris įvertinimus (angl. assessment), apie šiuos įvertinimus mums pasakojo mokymų metu, bet sakė, kad mes juos gausime po trijų mėnesių skraidymo, tačiau kažkodėl aš gavau du iš eilės pirlnus įvertinimus. Apie juos praneša prieš skrydį ir tada skrydžio metu klausinėja visko ką išmokai mokymuose ir t.t. Toks truputi stresas, bet vidkas ok, ir tada dar gavau vieną saugos įvertinimą, kuro metu tikrinamos mano žinios apie lėktuvą, apie saugą, evakuaciją avarijos atveju ir t.t. Na žodžiu, kažkas man neduoda ramiai gyventi :) Bet iš esmės viskas ok, spaudimą atlaikiau :)

5 MIESTAI PER 12 DIENŲ

Pirmasis miestas, kurį aplankiau buvo Miunchenas. Jūs net neįsivaizduojate kaip buvo gera įkvėpti gaivaus rudenio oro. Kvėpuoti vėa ir gaiva... Matyti krentančius spalvotus lapus. Tos rudeniškos spalvos, rudeniškas rytinis rūkas, rudeniška vėsa... Viso to buvau labai pasiilgęs. Atrodo tai maži dalykai, bet jų pasiilgsti tada kai kasdieną nematai. Juk Dohoje visuomet šviečia saulė ir šilta, čia auga palmės, ir jos lapų nemeta... Pasivaikščioti parke ir girdėti lapų šnaresį čia neįmanoma, štai kodėl taip gera buvo grįžti į Europą... Miunchenas gražus ir gyvas miestas... Po apsilankymo jame ir tikro udens pajautimo, užsimaniau pamatyti ir pajausti tikrą žiemą, taigi nusprendžiau gruodį reitinguoti Maskvą, kaip vieną iš vietų kur noriu nuskristi... Juk ten bus tikrų tikriausia žiema...

Antrasis miestas buvo Daka. Šį kelionė buvo kažkas nepaprasto ir kartu šokiruojančio... Daka yra Bangladešo sostinė. Tai viena neturtingiausių valstybių pasaulyje, kur skurdas bado akis gatvėse. Bangladeše tik 23% gyventojų turi vandens ir tualeto patogumus. Kiti net nėra matę tualeto savo akyse... Jie įpratę išsikasti duobutę, įpilti ten vandens atlikti visus reikalus ir viską užkasti. Tai ar galite įsivaizduoti kas vyksta lėktuve, kuomet turime pilną lėktuvą darbininkų keliaujančių namo po dviejų metų buvimo Dohoje? Kai kurie pirmą kartą mato lėktuvą... Dauguma jų net nežino savo vietų lėktuve nes nemoka skaityti kas parašytą įlaipinimo kortelėje... Apie tai kas dedasi tualetuose aš net nenoriu rašyti ir išsiplėsti, bet esmė ta, kad jie nemoka jais naudotis, neduok Viešpatie tualeto dangtis bus nuleistas kai koks nors darbininkas įeis vidun... Tada gali tikėtis siurprizo, o siurprizus jie palieka kriauklėse ant grindų ir pan :) O dar vienas bajeris, nevarbu, kad dangtis pakeltas, tačiau jis ar ji nesupranta kad galima tai daryti atsisėdus, taigi jie užsilipa ant tualeto ir atsitūpia, o tada vaikeli būna taip, kad viskas keliauja pro šalį :))) Vat kaip čia smagiai papasakojau apie šią darbo dalį :) aišku, mes nevalome tokių tualetų, kurie yra padidinto apdergimo :) mes juos užblokuojame.

Taigi galite įsivaizduoti koks mkvapas būna kabinoje nuo jų... Prakaitas, kojinės, nešvara... Kai kurie kolegos po šių skrydžių suserga... Vieniems aleidžia vidurius visai savaitei, kiti pasigauna gripą ir panašiai. Taigi visai smagūs skrydžiai...

O pati Daka, šokiruojanti, skurdas gatvėse, žmones miega gatvėse, autobusuose keliauja labai keistai, na iš esmės viskas taip keista ir be civilizacijos... daug daug metų atgal, bet ir tai niekur tokių vazdų Europoje nebuvo. Žmonės gatvėse ne tik miega bet ir viską daro: valgo, prausiasi, tuštinasi, žaidžia, dirba, gamina maistą... Viskas vienoje vietoje...

Tarp atvės ir šaligatvio yra kanalai, kai prispiria bet koks reikalas, nesivarginama, o tiesiog pritupiama prie to kanalo ir padaroma tai ką norėjosi padaryti :) tai visai natūralūs vaizdai. Kai pagalvoji, tai niekada nesugalvočiau vykti į šią šalį atostogoms, tačiau kai pasitaiko galimybė viską pamatyti gyvai, tai kažkas nerealaus...

Jie visi yra tamsaus gymio, ir aš esu baltasis, taigi jie realiai į visus baltuosius žmones žiūri kaip į pinigų maišus, jei esi baltais, tai reiškia esi turitingas...

Bangladešas žinomas dar tuo, jog ten gimsta visi Zaros, H&M, Pull&Bear, Bershka ir kiti žinomi brandai :) Taigi Dakoje yra Bangalor turgus, kuriame ali nusipirkti visų šių firmų prekių už labai pigiai :) Ir tai bus originalai, tokie patys, kuriuos padavinėja parduotuvėse už didelę kainą... Žinoma turgus beprotiškai didelis ir pasirinkimas platus...  Taigi apie tuos turtus, kai pirkau prekes pirmoji kaina buvo 7500 vietinės valiutos pinigų, kas yra apie 511 už megsztinį ir tris maikutes :) O vat tada ir prasidėjo derybos :) kaina krito žemyn ir žemyn, kol finale pasiekė kokius 65 litus :) Jei nebūčiau pavargęs, būčiau kainą numušęs dar žemiau... bet tebunie :) Taigi, kaip matote patarimas jei būsite ten, derėkitės visuomet smargiai ir agresyviai ir nieko nevalgykite gatvėje ar vietiniuose restoranėliuose... Maistas tik viešbučiuose :)

Pats miestas gal ir būtų visai gražus, jei būtų tvarkingas. Oras puikus, šilta, aplinka žalia... Tik pribaigia tave betvarkė, šiukšlės ir smarvė ore... Štai tokia yra Daka, kitą kartą kai ten būsiu, nemanau, kad eisiu į miestą, tiesiog mėgausiuosi kokteiliais viešbutyje prie baseino, kuris yra fantastinis :)

Tračiasis mano aplankytas miestas buvo Indijoje, Kočis. Šiame mieste turėjau net laisvą dieną. Buvo labai smagu, kadangi ten skridau su dviem merginom, kurias pažįstu, taigi laias praleistas ten buvo smagus ir įdomus. Pats Kočis visai nieko miestukas, turputi pasižvalgėme po jį, tačiau nepamatėme visko, ką reiktų ten pamatyti.

Tai Indija, kuri beje yra man visai įdomi, ir žiemą mes turime puikią galimybę ją aplankyti, kadangi žiemos sezono metu skrydžiai į Indiją yra su nakvyne, vasara, tai apsisukamieji skrydžiai, kuomet nepalieki lėktuvo, o žiemą smagu, žiemą layover, žinote, žiema šalta tik Europoje, kitoje pusėje viskas nuostabiai maloniai šilta :)

Kočis visai įdomus miestas, kurį tikiuosi pamatyti kitą kartą :) Nor sšiaip ten irgi nekvepia maloniai, indai sisioja vidurį gatvės, bet jie daug civilizuotesni nei Bangladeše :). Kočis miestas, kuriame gali pamatyti daug kanalų, tai miestas and jūros kranto. Tai antrasis pagal svarbumą miestas Kereloje po Mumbajaus. Jame daug laivų, klesti žuvininkytsė.

Tiek Indijoje tiek ir Bangladeše pagrindinė transporto priemonė, kuri be to yra visai atraktyvi yra Tuk Tuk'as :) tokia maža mašinytė, tai net ne mašinytė, o triratis motociklas su budele :) Jų pirlnas miestas, vairavimo taisykliu abiejuose miestuose nėra, tačiau su tokia betvarke nemačiau nei vienos avarijos, keista, bet tai tiesa...

Kevtirtasis miestas buvo civilizuotas ir labai gražsu, tik aš buvau perdaug pavargęs juo pasimėgauti ir tai palikau kitam kartui, tai buvo Madridas. Gyvas, alsuojantis laisve ir gyvybe miestas, kurio gatvėse nenustoja skambėti muzika, šurmuliuoti žmonės, o gatvės pulsuoja ir alsuoja gyvybe... Ten aš dar sugrįšiu ir pamatysiu tą miestą tada kai nebūsiu toks pavargęs, nes iki Madrido skraidžiau aštuonias dienas su minimaliu poilsiu, o tai reiška grįžti namo iš skrydžio, pakeiti daiktus lagamine, nusiprausi, pamiegi maimum aštuonias valandas ir tada vėl keliesi ir keliauji į kitą skridį :) Vat toks tas gyvenimas mano :) visą laiką ore :)

Penktasis miestas buvo tas, kurį myliu iki išprotėjimo, kurio gatvėmis taip gera ir jauku vaikščioti, kur gyvenimas vyksta visą parą, kur žmonės šypsosi ir mėgaujasi gyvenimu, tai buvo Barselona... Taip gera buvo į ją sugrįžti po pusės metų pertraukos, pamatyti tas gatves, ta gyvenimišką ritmą, užlipti vėl ant trijų krydžių kalno ir pasimėgauti vaizdas nuo jo, pamatyti Gaudžio kurybą... Nerealu, fantastiška, nepakartojama ir įstabu :)

Tai štai kokie buvo penki miestai per dvylka dienų, po šių miestų sekė trumpieji skrydžiai, pirmyn atgal be jokio didesnio malonumo :) nes jie būa pakankamai varginatis ir nelengvi... Galbūt vienas iš įdomesnių skrydžių buvo į Jeddah, į miestą, kuriame yra pagrindinė islamo Meka, toji į kurią jie meldžiasi atsisukę... Kas buvo įdomaus apie tą skrydį? Tai buvo specialusis skrydis parskraidinti maldininkus :) Taigi skrendant į Jeddah neturėjome nei vieno keleivio, tai buvo kelto skrydis (Ferry flight), visi miegojome pirmosios klasės kėdėse, žiūrėjome filmus ir valgėme :) buvo visai smagu, na aišku skrydis atgalios nebuvo toks smagus :) Lįktuvas buvo perpildytas, ne visi keliaiviai pateko į tą skrydį. Lėktuvas buvo pilnutėlis, o mes matėme viską juodai balta, kadangi visi mūsų keliaviai buvo Dish Dashai ir Abajos :) buvo keista. O smagiausia dalis buvo ta, kad ground staff (žmonės dirbantys žemėje ir sodinantys keleivius į lėktuvus), jiems pasakė, kad jie gali užimti bet kurią vietą lėktuve, nors jų įlaipinimo kortelėse buvo aiškiai nurodytos vietos, pradžioje mes dar bandėme susodinti taip kaip reikia, tačiau tai buvo beprasmiška, pasidavėme ir nusprendėme tai ignoruoti, nes šiuose skrydžiuose turime paisyti tam tikrų tradicijų. Arabai yra kvaili su jomis, nes pvz vienas iš dalykų, yra tas, kad jie nori sėdėti visa šeima kartu, įisivaizdokite, jie keliauja į piligirimišką kelionę septyniese, šešiese, keturiese ir visi nori sėdėti šalia vienas kito, o bilietai yra su skirtingomis vietomis, tada kyla triukšmas ir t.t. Dar vienas dalykas tas, kad Abaja negali sėdėti šalia Dish Dasho,m jei jis ne jos vyras ar brolis ir t.t. Daug daug taisyklių, kurios komplikuoja mūsų darbą :) Tačiau bet kokiu atveju viskas baigėsi gerai

Pasktuinis miestas , kurį aplankiau šį mėnesį buvo Franfurtas. Šiame mieste pagaliau užuodžiau Kalėdas, ragavau karšto raudono vyno ir mėgavausi Kalėdinėmis dekoracijomis. Jūs net neįsivaizduojate, tačiau čia jų nėra ir tam tikrų kitų dalykų nėra, kurių budamas Lietuvoje nevertinau, tai tarsi mažos smulkmenos ir atrodo maži niekučiai, bet kai jų nebeturi, supranti kad visai smagu buvo juos turėti :) Kad ir su Kalėdomis, niekada nebuva dėl jų akvaišęs ir netgi visos dekoracijos ir tos muzikos nervindavo, tačiau dabar to čia nebeturiu, ir taip pasiilgstu to :) Skubančiu žmonių, pilnų parduotuvių, kalėdinių pirkinių, kvailos kalėdinės muzikos skambančiose parduotuvėse :) Netgi sniego pasiilgau, nors Franfurte turėjau galmybę jį pamatyti :) Snigo, kuomet buvau ten, buvo nuostabu, tikra Kalėdinė dvasia... Buvo tikrai gera grįžti į Europą Kalėdinės karštinės likotarpiu...

O pats keisčiausias daykas nutikęs per visas keliones buvo tas, kad Frankfurte sutikau savo buvusią klientę :) Vienos įmonės, kuriai organizuodavome renginius darbuotoją :) Buvo visai smagu ir netikėta :)

Kitame įraše pasistengsiu parašyiti apie laidojimo tradicijas čia :)

Gruodi mane galite sutikti Katmandu (Nepalas), Bakoke (Tailandas) ir Hanojuje, Maskvoje - čia būsiu du kartus, ir mėgausiuosi tikra  žiema, ir ėnesio pabaigoje skrisiu į Šri Lanką, į Kolombo :) Gal jus pamatysiu ten :)?

Pažadu padaryti savo įrašus dažnesnius. Netrukus atsiras ir nuotraukos iš šių vietų ;)

Jūsų Remis

Apie viską po truputį

2010 m. lapkričio 1 d. Apie viską po truputį

Kažkaip keista... Šiuo metu Lietuvoje visi važiuoja į kapus, dega žvakutes, o naktį visi kapai bus pilni žiburių... Kiekvieną lapkričio pirmą turėdavau tradiciją eiti į Katedrą, uždegti žvakutę, ir tada aplankyti Antakalnio kapines naktį... Šiemet to nebus... Keista... Dar pagalvojau, jog nemačiau čia jokių kapų... hmmm :) reiks pasidomėti apie laidotuvių tradicijas :) kai sužinosiu būtinai papasakosiu :)

Čia šviečia saulė ir gyvenimo ritmas toks kaip ir kiekvieną dieną. Kaip ir kiekvieną pirmadienį :) Čia lakričio 1 niekuo neypatinga diena, tiesiog diena kaip ir visos kitos...

Na kažkaip čia melancholiškai mano įrašas prasidėjo... Gal šiek tiek jau psiilgau LT ir tam tikrų dalykų :))) kaip bebūtų Dohoje gyvenu jau tris mėnesius, kaip greitai bėga laikas :)

Paskutinis įrašas buvo mėnesio viduryje,po paskutinio įrašo aplankiau Trivadrumą, Kvala Lumpūrą ir Puketą. Na Puketą aplaniau tik labai trumpai, įkvėpiau jo oro, nes ten nenakvojame, iš Kvala Lumpūro skrendame į Puketą ir tada atgal, o labai gaila... Nes tai nuostabaus grožio miestas... Tikiuosi, kad vieną dieną ten bus layover'is :) Bet apie viską nuo pradžių...

SRYDIS Į TRIVANDRUMĄ

Apie skrydžius į Indiją girdėjau daug... Daug blogo. Tai buvo pirmasis mano skrydis į Indiją. Pas mus kompanijoje visi skrydžiai į Indiją yra naktiniai... Jie sunkūs ir atimantys daug jėgų. Visų pirma dėl to, kad skrendame visą naktį be poilsio. KSrendi keturias su puse valandos į vieną pusę, tada gera valanda lėktuve ir vėl skrendi atgalios... Antras dalykas, kodėl jie yra sunkūs, ogi dėl keleivių profilio, kuris nėra labai geras... Skrydžiuose į Indiją turistų sutiksi mažai, pagrinde visi keliaviai yra indai-darbininkai skrendantys namo, po metu, dviejų ar trijų aplankyti savo šeimas ar grįžti su visam namo... Taigi galite pabandyti įsivaizduoti kaip viskas atrodo :)

O viskas buvo taip :) Viskas prasidėjo nuo įlaipinimo, daugelis iš jų nežino savo vietų, kur jie sėdės, galbūt dėl to, jog nepažįsta skaičių ir raidžių, o gal dėl to jog visiškai nemoka skaityti ir apskritai daugelis iš ju pirmą kartą gyvenime skrenda lėktuvu...

Mes vis negalime suprasti kaip jie gali leisti sau įsigyti mūsų aviakompanijos bilietus, kurie yra tikrai ne vieni iš pigiausių... Žmonės, kurių atlyginimas nuo 400 iki 1000 Kataro Rialų. Kai tuo tarpu pirgiausias bilietas iki Trivandrumo ir atgal kainuoja 1190 Rialų. Vieni sako, jog jiems komanijos, kuriuose jie dirba nuperka tuos bilietus, kiti sako, jog indai čia uriu specialias kainas keliauti su mūsų avialinijomis. Taigi, nežinau kuri istorija teisinga, bet faktas vienas, jie su mumis keliauja ir trumpin mums gyvenimą.

Nepaslaptis jog, Dohoje su šiais žmonėmis nelabai skaitomasi, jie čia tarsi vergai... Žmonės, kurie neturi jokių teisių, žmonės kurie dirba dienomis ir naktimis, kad galėtu išlaikyti savi šeimas... Bet kas keisčiausia, tuo metu kai jie įlipa į lėktuvą staiga jie galvoja, jog su striuardais gali elgtis taip, kaip su jais elgiasi vietiniai Katare :))) Tačiau jie labai klįsta, nes mes neleidžiame, kad jie su mumis taip elgtūsi, jie būnai mikliai pastatyti į savo vietą :) na žodžiu... Mano skrydyje buvo visko :) turėjau net ir konfliktą su keleiviu, jis sėdėjo lėktuvo gale, mes dalinome maistą ir kaip visuomet buvo du pasirinkimai, vieštiena ir vegetariškas, taigi link pabaigos mes au nebeturėjome vištienos, kadangi tai buvo antrasis pasirinkimas, ir jo buvo mažiau. taigi tas vyriškis iš bene paskutinės eilės norėjo vištieniso ir jos negavo iš mano kolegų, o aš buvau priekyje, o virtuvė lėktuve yra gale, taigi man reikėjo grįžti :) ir kaip tyčia teko sustoti ties jo eile :) tuomet jis mane pašaukė "ė, aš neturiu maisto" ar kažkaip panašiai, aš jam pasiūliau vegetarišką, o jis sako, kad nori vištos, tada aš bandau gražiai pasakyti, jog jis nebeturi jokio pasirinkimo arba ima vegetarišką arba nevalgo :) ir ponulis man staiga pareiškia "ar čia mano problema, kad tu nebeturi vištienos", tada aš jau jam atrėžiau "pone, jei mes būtume žemėje tai aš tikrai nueičiau ir atneščiau jums višitenos, arba jūs nueitumėte pats ir pasiimtumėte, o dabar mes esame ore, taigi vištienos nėr, yra tik vegetariškas pasirinkimas, norėsite?" :))) O tada jis visai pasiuto, liepė pakviesti vyriausią palydovę lėktuve ir t,.t. :) bet kas iš to, kai ji atėjo, jis jai leipė eiti pagaminti tą vištieną, o ji jam bandė aikinti tą patį, taigi tuomet jis užsimanė kalbėti su kapitonu :))) Na žodžiu, buvo visai smagu :)

Šiuose skrydžiuose darbininkai labai geria... Jų mėgstamiausias gėrims viskis ir alus. Jei visuose skrydžiuose mes turime gėrimų pasirinkimą iš degtinės, džino, viskio ir brendžio, tai skrydžiuose į Indiją mums įdeda tik viskį. Ilgouse skrydžiuose, tokiuose kai Europa, ar kur nors egzotinės šalys Azijoje, kur skrydžiai trunka daugiau nei 5 valandas, mes neišpilstome net vieno viskio butelio, tai per skrydį, kuris truka tris valandas į vieną pusę mes turėjome du tuščius viskio butelius. Aš savo pirmąjį butelį baigiau po 8 eilių, t.y. davęs maistą ir gėrimus 24 keleiviams, tačiau jų buvo mažiau nes buvo nepilnas skrydis. Jie viskį geria kaip vandenį. Prašo įdėti ledo ir praskiesti vandeniu... Kaip antai eilėje sėdi tryse, prie lango per vidurį ir kraštinėje kėdėje. Vsuomet padedame nuo tų kurie prie lango, jis manęs paprašo viskio su ledu ir vandeniu, aš jam įpilu, tada antrasis paprašo alaus, duodu jam alaus, trečiasi paprašo viskio, aš jam jį duodu itžr jau kaip ir norėčiau eiti prie kitų klientų, tačiau pirmasis man duoda savo tuščią taurę ir sako įpilk dar :))) Dar jie geria labai įdomų kokteilį. Paprašo alaus ir raudono vyno, duodam mes jiems atsirai, o staiga sako, sumaišyk :))) ir ką jūs sau galvotae :) jie geria alaus ir vyni kokteilį su ledu :))) 

Finale, nusleidus lėktuvui Trivandrume, turėjome daug girtų indų. Vienas net nesugebėjo eiti, tai tysėme jį iki durų kur jį iš mūsų perėme oro uosto personalas. Aš apie tūlikus jau nekalbėsiu kokie jie būna :) galite pabandyti įsivaizduoti :) ne visi žmonės moka jais naudotis. Tai vat tokie tie skrydžiai į Indiją :) na bent jau toks buvo mano pirmasis skrydis ten :) Žiūrėsime kaip viskas bus toliau :)

ŽALIOJI MALAIZIJA

Kalbant visiškai atvirai, niekada net epagalvoju, kad teks lankytis Malaizijoje, Kvala Lumpūre :) realiai, kai dabar pagalvoju tai tikriausiai iki tol kol pradėjau dirbti čia, net nežinojau kad toks yra arba nežinau kur toks yra :)))

Spalį ten lankiausi du kartus ir abu kartus praleidau daugiau nei 50 valandų :) taigi buvo laiko pasivaikščioti, apsipirkti ir pailsėt.

Pirmąjį kartą ten nuskridome anksti ryte, ir nemiegoję, po 7 valandų skrydžio iškeliavom į miestą, buvo smagu iki kol merginos nesugalvojo shopintis. Tai nuvažiavom į kažkokį pigų prekybos centrą, kur jos prispirko batų ir visokių kitokių nesąmonių, o aš susinervinau, nes negalėjau nusipirkti nieko dėl labai paprastaos priežasties, kainos tikrai žemos, bet jie neturi mano dydžių, kadangi malaizijiečiai mažiukai, smulkučiai ir kudučiai, tai tikriausiai aš palyginus su jais esu storas europietis, čia kaip koks amerikonas storas, kuris prisivalgęs hamburgerių bandytų apsipirkti LT, ir tai, manau, kad jam pavyktų, o vat tokiose pigiose parduotuvėse mano dydžių nėra, jei imu M arba S, tai ką perku Europoje ar net Dohoje, ten atrodo kaip XS arba XXS :)))) Vienintelė vieta, kur man galima apsipirkti ir rasti drabužių tai vardinės parduotuvės, bet, kad galėčiau jose apsipirkinėti, dar tiek neuždirbu :)

O šiaip Kvala Lumpūras labai gražus mietsas. Miesas, kuris yra viduryje tropinių miškų. Miestas, kuriame daug žalumos, daug dangoraižių, daug žmonių ir daug turistų. Šiame mieste labai daug lnkytinų vietų, todėl per tas kelias dienas kiek buvau, tikrai nespėjau aplankyti ir pamatyti visko, taigi dar liko daug ką pamatyti ateities skrydžiuose į šį miestą...

Kvala Lumpūre yra žymūs pasaulyje bokštai dvyniai Petronas Towers, tai aukščiausi pasaulyje bokštai dvyniai. Iki rugsėjo 11 įvykių Amerikoje, tai buvo antri pagal aukšti bokštai, tačiau, kai žinote situacija pasikeitė. Tuose bokštuose yra įsikūrusios Malaizijos naftos kompanijos. Na šiaip tai tikrai įspūdingas vaizdas. Bokštų aukštis yra 451,9 metrai. Šiuos bokštus galima nemokamai aplankyti ir pasikelti liftu į tiltą esantį tarp jų, tačiau norint gauti bilietą, įeilę reikia atsistoti apie šeštą valandą ryto. O žinant mane ir mano norą pamiegoti, aš ir kiti mano kolegos nusprendėme, jog dėl to savo poilsio ir grožio miego neaukosim.

Žymieji bokštai. Kitos nuotraukos skiltyje Photos

Taigi, į bokštus nekilome, tačiau nusprendėme pakilti į Kvala Lumpūro telekominikacijos bokštą "Menara", kurio aukštis yra 421 metras. Realiai pakilus liftu į viršų mes atsidūrėme aukščiau nei būtume buvę, jei keltumėmės į dvynius. Aišku, už šį pasikėlimą reikėjo mokėti, bet kaina tikrai nedidelė ir verta vaizdų, kuriuos pamatai pro langą, nes bokštas yra pačiame centre, ir po kojomis atsiduria visas Kvala Lumpūras. Miškai mieste ir kalnai, viskas kartu, viskas gražus ir viskas nepakartojama. Šiame bokšte vienu aukštu aukščiau nei kur yra apžvalginė aišktelė yra įsikūręs restoranas, norint ten patekti reikia iš ansto rezervuotis staliuką, kaina protinga, ir kartu jau maistas įsikaičiuotas, restoranas turi vieną pliusą, ko neturi apžvalgos aikštelė. Na bent jau jie tai išskiria kaip pliusą. Restoranas sukasi aplink savo ašį, taip kaip Vilniaus TV bokštas. Manau, kad į restoraną atvyksiu kitą kartą ir būtinai tai padarysiu naktį, kad galėčiau pasigrožėti naktiniu Kvala Lumpūro vaizdu.

Vaizadas iš telekomunikacijų bokšto

Nusileidus žemyn mus pasitiko tropinių miškų lietus. Kvala Lumpūre lyja kiekvieną dieną, po pietų, maždau tarp 16 ir 18 valandos dangus apsiniaukia ir prasideda labai stiprus tropinis lietus, kuris trunka apie vieną valandą. Po jo oras pasidaro gaivus, o lietus šiltas. Realiai po trijų mėnesių sausros pirmą kartą mačiau letų... Buvau labai jo pasiilgęs. Kvala Lumpūre labai karšta ir drėgna, apie 30 laipsnių šilumos, o drėgmės ore yra apie 90%. Taigi, galite pabandyti įsivaizduoti koks ten oras.

Kol lauke lijo mes aplankėme šalia bokšto esantį mini zoologijos sodą ar kažką panašaus į jį. Jame buvo daug gyvačių, vorų, kelios vištos, kelios beždžionės, keli vėžliai. Vienas vėžliukas su dviem galvom. Kaip spratau, tame zoologijos sode jie laiko gyvūnus albinosus. Ne visi jie albinosai, bet didžioji dalis tokie. Tačiau vistiek įdomu pamatyti.

Draugiškos papūgėlės

Dvigalvis vėžliukas

Iguana

Beždžionėles norėjusios pavogri mano fotoaparatą :)

 Iš bokšto patraukėme į prekybos centrą, kuris yra už gražiųjų bokštų dvynių, nes merginos norėjo apsipirkti, tačiau visi buvome perdaug pavargę, taigi ilgai nelaidžioje grįžome į viešbutį, kuris beje yra apie keturiasdešimt minučių traukiniu iš miesto centro.

Tiesa, dieną prieš pasivaikščiojimą po miestą ptaleidome su viena drauge prie baseino. Buvo labai smagu, nes skridau su mergina iš to paties kurso, mes kartu pradėjome mokymus ir kartu baigėme, taigi buvo labai smagu. Visą dieną pratinginiavome ir pragulėjome saulėje, maudėmės ir t.t. Aišku po tokios tinginystės man ant lūpos išdygo pūslelinė, manau tai nuo saulės. Vats šiandien paskutinės valandos, bandau ją užsigydyti, nes jei pamatys išvaizdos departamentas, kuris daro tuos patikrinimus prieš kiekvieną skrydį, tada jie mane išlaipins iš skrydžio ir neleis skristi, o jau šią nakt skrendu į Miuncheną ir nenoriu, kad mane išlaipintų. 

Tačiau ta diena prie baseino buvo fantastinė, mes abu vienu metu pasijautėme tari atostogautume, nei apie darbą nei apie nieką nereikia galvoti, kaip nerealu, kuomet darbas kartais virsta atostogomis.

ARABIŠKOS VESTUVĖS

Vis žadu papsakoti kaipgi vyksta tos arabiškos vestuvės. Žinau tik papročius ir tradicijas kai vyksta karališkosios šeimos vestuvės. Šeimos kuri valdo Katarą.

Taigi, viska sprasideda nuo klausimo kaip vyras gali susirasti žmoną, kai merginos čia vaišto užsidengusios veidus ir vaikinams bei merginoms yra draudžiama vieniems su kitais kalbėts ir t.t. Ogi, viskas vyksta labai paprastai. Būsimasis jaunikis ateina pas mamą ir sako "mama aš noriu tuoktis, surask man nuotaką, aš girdėjau kad toje šeimoje yra graži mergina, ji be vyro.." ir t.t. Tuomet mama su jo seserimis eina pas tą merginą ir jos mamą bei seseris ir visokiaiais įmanomais būdais bando gauti tos merginos nuotrauką arba ją nufotografuoti, kad galėtų parodyti sūnui. Jos gali eiti vieną du ir tris ir daugiau kartų... Kai pagaliau gauna nuotrauką, ją pardo sūnui, jei viskas gerai, tuomet jau sūnus su tėvu ir broliais eina pas merginos tėvą ir brolius ir tada jie kalbasi apie santuoką, galbūs nusorendžia kokias tai taisykles ir t.t. Taigi, jei viskas vyrų poklabyje pasiseka gerai tada pagaliau vaikinas susitinka su mergina, valandai arba dviems, bet jie susitinka ne vieni, su jais kartu būna merginos mama ir seserys. Taigi vaikinas kalbasi su mergina, ir jei ji jam patink ir galbūt jis jai, tada vaikinas jai per tą valandą arba kartais ir daugiau, pasiperša... Na ir tada belieka laukti vestuvių. Tačiau dar prieš vestuves vaikinas merginai turi padovanoti kelias mažas dovanėles. O dovanėlės yra tokios: vienas didelis lagaminas pilnas brangenybių ir aukso, vienas didelis lagaminas pilnas šilko ir drabužių, trečias lagaminas, kuris irgi yra didelis, turi būti pilnas kvepalų, na ir galiausiai paskutinis lagaminas su pinigais, kuriame turėtų būti apie 8 - 10 milijonų Kataro Rialų. 

Pačios vestuvės yksta taip pat atskirai. Virai ir moterys švenčia atskirai. Pradedama švęsti apie trečia valandą dienos, tada apie šeštą vakare atvažiuoja į šventę jaunikis ir jaunoji, na tiksliau abu atvaiuoja į atskiras šventes, tada apie devintą valandą jaunikis su tėvu ir broliais važiuoja pas jaunąją ir kelias valandas švenčia kartu, bet kartu gali būti tik šeime, draugai sau švenčia be jaunųjų. Jie važinėja didelėmis mašinomis :) ir netgoi kai važiuoja pas jaunąją  šaudo į orą iš tikrų šautuvų ir .t.t. Na vaizdelis turėtų būti neblogas.

Taigi apie vidurnaktį jaunikis ir jaunoji grįžta pas jaunosios tėvus namo kaip sutuoktiniai. Jauniskis su nuotaka turi praleisti tris pirmąsias naktis jos tėvų namuose ir tik tada jis gali išsivežti nuotaką į savo namus kur jie gyvens kartu. Tiesa dar vienas mažas niuansėlis, pirmąjį rytą po vestuvių jaunikis nuotakai turi įteikti paskutinę dovaną, tiksliau tris: naują mašiną (dažniausiai tai būna BMW arba Mercedes), brangų kaklo vėrinį ir brangų laikrodį. Vat tada jau visos dovanos įteiktos, po trijų dienų jie grįš į namus kur gyvens kartu ir darys vaikus :)))

Na kai paalvoji tai iš tiesų keista... Čia vestuvių iš meilės nebūna, bet kas keisčiausia, kad tokios poros būna laimingos ir visą gyvenimą kartu nugyvena, aišku pasitaiko ir taip, kad poros išsiskiria.

Tiesa, kažkurioje ten stadijoje jie turi nuvažiuoti ir pasirašyti dokumentus taip užregistruodami santuoką, bet to jie nesureikšmina, svarbiausia šventimas ir t.t.

Labai trumpai apie skirybas, kurių čia irgi būna. Tam kad išsiskirti, vyrui užtenka tris kartus pasakyti žmonai "Talik talik talik", ir tai jau pabaiga, visks jie yra išsiskyrę. Po šių žodžių vyras daugiau niekada nemiegos su ta moterimi.

Dar vienas labai svarbus faktas, kad nekaltybė čia labai vertinama ir moteris, kuomet ji tuokiasi, turi būti skaisti. 

KULTŪRINIS GYVENIMAS DOHOJE

Kaip bebūtų keista, čia vyksta net ir kultūrinis gyvenimas. Manau, dabar bus jo daugiau, kadangi oras po truputi vėsta, vakarais labai smagu išeiti pasivaikščioti, nes oro temperatūra apie 30 laipsnių, dienomis kokie 36 :) tai jau normalėja viskas.

Labai gaila, kad aš praleidau visa Doha Tribeca Film Festival (DTFF), kuris čia vyko 5 dienas. Man pavyko apsilankyti festivalio uždaryme, kadangi visas kitas dienas kai vyo festivalis praleidau Kvala Lumpūre. Uždarymo vakaras buvo toks biški juokingas :) tikėjausi geresnio renginio :) bežiūrint uždarymo ceremoniją prisijuokiau daug iš jų klaisdų, iš to kaip nereikia daryti ir pagalvojau, kad "Publicum Events" būtume padarę superinį renginį, su jų biudžetu tai ohoho... Nes biudetas buvo nemažas, renginys vyko, kultūriniame miestelyje, kuris dar oficialiai nėra atidarytas, pats kultūrinis miestelis turi amfitiatrą, kuriame buvo galima daryti festivalį, tačiau, kadangi jis oficialiai neatidarytas, tai šiam festivaliui buvo pastatytas laikinas amfitaitras, kurio nuotrauką pridedu čia.

Amfitiatras su vaizdu į įlanką :)

Ekranas

Čia dar nukrypimas, kad lauko mobilieji tualetai čia yra tokie, apie kokius žmonės sajoja turėti namuose :) tai nes lietuviškosios TOY TOY plastikinės budelės. Prabangūs kremai ir muilai, keramikinės kriauklės, dideli veidrodžiai ir t.t. Ir visa tai mobiliajame tualete.

Taigi, pinigų jie turėjo daug, sugebėjo pasikviesti net holivodines žvaogždes, kurios neaišku ką ten veikė, nes tai nekomercinių filmų festivalis, kaip supratau, kažkas labai panašaus į Kino pavasarį Lietuvoje.

Taigi po ilgo laiko Dohoje irmą kartą žiūrėjau kokybišką kiną dideliame ekrane. Buvo fantastiška,es amfitiatras pastatytas ant įlanks kranto... Na žodžiu viskas puikia.

Beje filmų gurmanams rekomenduoju susirasti ir pasižiūrėti filmą "The First grader". Tai filmas paremtas tikrai istorija. Vertas dėmesio.

PABAIGAI

Na, o pabaigai, tiesiog noriu informuoti kur skrisiu lakričio mėnesį :) Lapkritį mane galite sutikti Miunchene (Vokietija), Dakoje (Bangladešas), Kočyje (Indija), Madride (Ispanija), Barselonoje (Ispanija). Taip lankysiuosi Sanoje, Kuveite, Dubajuje, Abu Dabyje, Damame, Jedahe.

Atleiskite, kad taip ilgai nerašiau, bet sunku čia rasti laiko, kai daug skraidai, o kai neskraidau tai miegu :) Bet pažadu, bent jau du kartus į mėnesį parašsiu po įrašą. Labai stengsiusi.

Laikykitės :) Ir kaip supratau Lietuvoje jau kvepia Kalėdomis :) mmm :)

Remis