Apie viską po truputį: gyvenimą, atostogas ir laiko tėkmę...

2011 m. kovo 13 d. Apie viską po truputį: gyvenimą, atostogas ir laiko tėkmę...

Kai pagalvoji, kad laikas taip greitai ir nepastebimai bėga, tai net šiurpoka pasidaro. Pasižiūrėjau, kad paskutinė įrašą buvau palikęs sausio mėnesį... Atleiskite už tokia ilgą tylą, tiesiog vasaris buvo įtemptas ir labai smagus visomis prasmėmis...

Bet kaip visada apie viską nuo pradžių. Pabandysiu laiko juostą atsukti atgal į vasario pradžią ir prisiminti visus įvykius nuo ten...

Vasario mėnesio skrydžiuose nieko labai juokingo nenutiko, kadangi turėjau puikius skrydžius ir jokių juokingų istorijų. Aplankiau Barseloną, Berlyna, Stoholmą, Maskvą, Istambulą, Dubajų, Abu Dabį ir dar kitus kelis miestus.

Vienas smagiausių įvykių buvo skrydis į Stoholmą, kur po ilgo ilgo laiko susitikau su Gabrieliumi. Apturėjome puikų vakarą kartu su Gebu, Deivu ir Justinu. Štai čia dar vienas pliusas mano dabartiniame darbe, jog galima susiorganizuoti ir geriausius draugus sutikti nebūtinai Lietuvoje.

Stoholmas kaip visada nuostabus, tik šį kartą labai šaltas, bet vistiek nuostabus ir aš myliu šį miestą.

Berlynas buvo vėsokas, tačiau taip pat įdomus ir savtišai keistas. Berlybas - tai nuodėmių miests, neklauskite kodėl, nes atsakymo nesulauksite. Tiesiog taip yra. Berlyne sutikau dar vieną lietuvišką veidą, tai Ilmą, kuri pastaruosius šešis mėnesius berods gyvena Berlyne. Buvo vėsoka, koks -1, tačiau man jau labai šaltas tas minus vienas buvo, taigi aplėkėme Brlyna labai trumpai ir greitai, prie Berlyno sienos, prie miesto vartų ir dar ten kažkur. Suvalgėme pukia picą, išgėreme arbatos. Berlynas turėtų būti nuostabus vasarą.

Su Ilma susitinkame vis ne Lietuvoje, paskutinį kartą matėmės Vienoje, prieš man išskrendant į Katarą. Susitikome šį kartą ir juokėmės, kad esam kaip tie keliaujantys nykštukai, kurie susitinka visur kitur, tik ne gimtąjame krašte...O po Berlyno prasidėjo mano ilgai laktos atostogos...

ATOSTOGA

Taigi skrydis iš Berlyno ilgokas ir ne vienas iš lengviausių darbo prasme, turim tris servisus ir t.t. Vos tik nusileidau Dohoje, skambinau draugams, kad atvažiuotų mane pasiimti iš techninio mpastato su visais mano daiktais, kai jie atvyko, uniformą persirengiau automobilyje ir tiesiai su Melanija (geriausia drauge iš Italijos) patraukėme į oro uostą, (aš jau apie 10 valandų be miego) bandyti pagauti savo lėktuvą. Pavyko, bilietus gavo labai laisvai, nereikėjo laukti ilgoje eilėje.

Matote, kai skraidai su ID90 (90 procentų nuolaida bilietams), tai vieta nėra garantuota lėktuve, jei reisas bus pilnas tada teks laukti kito ir lauksi tol kol nusibos ir nusispjausi, arba tol kol gausi vietą. Taigi mes jau lėktuve ir nuo Tailando mus skiria tik šešios valandos skrydžio... Kelionė prasidėjo...

Ankstų rytą nusileidome Bankoko oro uoste, iš kurio toliau turime keliauti į Koh Phangan salą, kadangi mūsų pirmasis tikslas Tailande yra pilnaties mėnulio vakarėlis (Full Moon Party), kuris vyksta per kiekvieną pilnatį paplūdimyje ir jis būna tik toje saloje. Prieš 50 metų grupelė žmonių, jų buvo apie 40 atrodo pradėjo švėsti šią naktį ir tai tapo populiaria tradicija pritraukiančia tūkstančius turistų... Taigi, kaip ir minėjau pirmasis tikslas Koh Phangan, bilietų neturime, bandome nusipirmti su Thai Airways, tačiau visi skryžiai perpildyti... Vietų nėra... Taigi mergina mums pasiūlo skristi iki Surathani, kuris yra dar Main Land (Pagrindinėje žemėje, taip jie vadiną tą Tailando dalį, kuri yra žemyne), o iš Surathani plaukti naktiniu keltu į Koh Phangan. Atrodo tai vienintelė išeitis... Taigi nusipirkome bilietus ir tada kelias valandas laukėme oro uoste savo skrydžio.

Jau patraukėme link muitinės postų, kur staiga mus sustabdo miela moteriškė ir pakalbina, kur mes kaliaujame su tomis didelėmis kuprinėmis ir t.t. Mes jai, kaip naivūs turistai, išpasakojame viską, kad keliaujane į vakarėlį, neturime viešbučio ir .t. O ji tokia maloni, mus pasiūlo prissėti prie staliuko už kurio sėdi kita moterytė... Patekome į kelionių agentūros rankas... Tik vėliau supratau, kad geriau į jų rankas nepaekti, nes kai esi turistas ir dar velniškai pavargęs, tai apvynioti apilnk pirštą labai lengva, ką moterišė ir padarė. Ji neva mums surado vienintelį laisvą viešbutį, užsakė koe paskutinius bilietus keltu ir t.t. Ji tokia miela ir tokia paslaugi, sumokame jai už keltą ir viešbutį, ir patraukiame iešoti savo skrydžio... Viskas kolkas sklandu ir be jokių ČP.

Nusileidome Surathani, ten mus turi pasitikti jos kelionių agenturos atstovai, ji mums užklijavo lipdukus, kurie identifikuoja, kad mes keliaujame su šia agentūra ir su mumis visi elgsis labai maloniai, tarsi mes būtūme išskritiniai. Kai išlipome Surathni, pamatėme, kad tokių "išskirtinių" dar kokie 10  ir visiems nusipjauti turi lipduka tu ar ne, rask kelią iki autobuso pats... Na šiaip ne taip supratome kur ten reikia eiti, sėdome į autobusą ir tada valanda kelionės iki uosto iš kurio išplaukia keltas... Apie 2000 pasiekėme keltą, aš jau kokios 24 valandos gal ir daugiau, gal tuo metu buvo ir apie 32 valandas be miego. Įlipame į laivą, kuriame yra du aukštai ir vien tik miegamosios vietos, man tai priminė laikus, kai mokyklų sporto salėse miegodavo vaikai per visokias "sniego gniūžtes" ir t.t. čiužinys prie čiužinio ir vienas praėjimas per vidurį, norint vaikščioti turi susilenkti pusiau... Taigi keltas išpaukia 2300 dar trys valandos laukimo...

Pats kelts toks keistas... Krovinins. Juo gabenami įvairūs maisto produktai, daiktai, bačkos ir dar kitokia velniava bei žmonės... Galiausiai keltas buvo pins žmonių, jaunų žmonių iš įvairiausių pasaulio kraštų ir visi jie keliavo į tą pačią salą, į tą patį vakarėlį...

Kelionė į salą truko apie spetynias valandas, nepasakyčiau, kad miegojau, tiesiog gulėjau horizontalioje pozicijoje septynias valandas ir ilsinau kojas... Kai galiausiai pasiekėmė išsvajotą salą, mus turėjo pasitikti taksi ir nuvežti iki viešbučio, pabandykite atspėti iš trijų kartų ar taksi ten buvo? Žinoma, kad ne... Taigi susiradome taksi ir nuvykome į viešbutį, kuris pasirodė visai nieko, nors tai ką matėme brošiūroje buvo tarsi diena ir naktis... Tačiau kelio atgal nėra, pinigai suimokėti, teks čia būti. Nesupraskite klaidingai, ten nebuvo baisu, tiesiog vaizdas buvo nupieštas kitaip nei pamatėme realybėje...

Į viešbutį atvykome apie 7 valandą ryte. registratroje mus informavo, jog kambarį mums duos tik apie 11 valandą... aigi dar keturios valandos laukimo, aš jau apie 48 valandas be miego, bet kas keisčiausia, kad organizms jau net nebeduoda signalų, kad reikia ilsėtis. Esu visiškas guminukas... Viskas dzin, galvoju tik apie lovą ir dušą, nes pastarojo nemačiau tiek pat laiko kiek ir nemiegojau...

Mums belaukiant kambario dar du mūsų bendrakeliaviai atvyko, mano geriausi draugai Dohoje, tiesa nepaminėjau, jog visos atsotgos buvo geriausių draugų tarpe, draugų, kuriuos sutikau Dohoje. Tai Melanija iš Italijos, Alisse (Naromon) iš Tailando, Martin iš Belgijos ir Babtist iš Prancūzijos. Taigi mūsų penkiukė atostogavo kartu...

Taigi mums belaukiant kamnaio atvyko Alisse ir Babtist, jie išvyko iš Dohos viena diena vėliau nei aš ir Melanija. Dabar viešbučio laukėme kartu, o jie pasakojo mums istoriją, su kuria mes jau buvome susidūrę. Jie nukeliavo pas tas pačias moterytes iš tos pačios aentūros, taigi jos jiems taip pat rado paskutinį kambarį eriame viešbutyje ir t.t. Gerai, kad mes ssikambinome prieš tai ir pasakėm jiems sakyti ne, tik pasiimti rekiamus bilietus ir viskas, už kuriuo beje jie sumokėjo trigubą kainą, nes bilietas keltu kainuoja 200 Bat vienam žmogui, jie sumokėjo 1200 Bat už du... Puikuva. Taigi realiai, tos moterytės sako tai ką tu nori girdėti, joms visai nesvarbu kaip viskas baigsis, svarbiausia iš tavęs paimti pinigus...

Galiausiai po septinių valandų laukimo gavo savo Bagalore (namuką, taip jie jos vadina tenai), kuris nebuvo toks jau blogas :) Keliavome ilsėtis, juk laukia ilga naktis palūdimyje su muzik gėrimais ir siautuliais...

Full Moon party buvo nuostabus, Mzika, žmonė, paludimys, jūra. Alkoholis liejosi kibirais, tikrąja to žodžio prasme, nes ten jis parduodamas tokiuose kibirėliuose, su kokiais vaikystėje stačiau smėlio pilis... Šį kartą ne smėlis juose buvo ir ne pilims satyti kibirėliai buvo skirti...

Vakarėlį paaigėme ryte, pasitikome saulę ir apie 10 ryte keliavome namo... Palūdimys dienos šviesoje atrodė įdomiai... Kas kur nukritęs ant smėlio miega, kažkas po krūmais, kažkas ant baro. Smėlis pilnas šlepečių ir visokių pamestų batų. Daug daug spalvotų kibirėlių ir daug ištvermingo jaunimo vis dar judančio pagal grojančia muziką... Laikas namo... Lova šaukia...

Žinoma kita diena buvo tik kambaryje.. po tokio vakarėlio kitaip neįmanoma. Pailsėję ir išsimeigoje, išsinuomavome motorolerius, nuoma vienai dienai apie penkis eurus, ir patraukėme aplink salą, ieškoti krioklio ir pasižvalgyti. Nuostabu. Nuostabi gamta, nuostabūs vaizdai ir nuostabus oras. Tarsi rojus, kur laikas sustojo. Mėgavausi kiekviena minute, kurią ten praleidau...

Vakaras baigėsi vakarėliu papludimyje su degančiomis limbo virvėmis, fakyrais ir kitomis arakcijomis, bei mano žaizdomis, nes kai išgeri kelis kibirėlius Gin&Tonic tada norisi kvailioti ir baimės jausmas dingsta, na geriau jis būtų nedingęs, bet tą naktį nusprendė mane palikti, taigi degančame limbo sugenėjau nusidenginti koją, kaip vėliau paaiškėjo tai buvo antro laispnio nudegimas... Viskas, maudytis jūroje nebegaliu, tačąiau tai nesugadins mano atostgų... Tailandas perdaug nuostabus, kad būtų galima taip susigadinti atostogas...

Po šios nakties patraukėme į kitą salą, pavadinimu Koh Samui, kurioje jau vyksta tristinis judėjimas ir visai smagu. Nes Koh Phangan sala skirta tik mėnulio vakarėliams, kurių ten yra kiekvieną savaitę. Pilnaties, delčios, jaunaties, mėlynojo ir kitokių mėnulių vakarėliai...

Koh Samui nuostabus savo paplūdimiais ir gyvenimu ten. Vienoje salos dalyje vyksta siautulingi vakarėliai, o kitoje kuri yra vos dvidešimt minučių atstumu motorolerių - ramų ir tylu, tarsi kaime... Taigi ten gali rasti viską ko širdis geidžia, na beveik viską...

Koh Samui sutikau Jurą ir Tomą, kurie leido savo medaus mėnesį Tailande. Buvo nuostabu susitikti visaikitame pasaulio krašte, sėdėti lauko kavinėje, na ten net ne kavinė, nežinau kaip ir bepavadinti, tai lauko vežimaitis, kuriame verdamos nuostabios tailandietiškos sriubos.... Apskritai maistas Tailande nuostabaus skanumo... Pirmosiosmis dienomis bijojau valgyti maistą agamintą gatvėje, tačiau įsitikinau, kad tai visiškai saugu.

Taigi su Jurga ir Tomu suvalgėme nuostabios riubos, o vėliau susitikome Koh Samui centre išgerti po gėrimėlį. Buvo nuostabu pamatyti ilgai nematytus veidus... Ilgai nematytus ir labai laimingus žmones...

Koh Samui apkeliavau visą salą su motoroleriu... Pajodinėjau (tkriausiai čia blogas žodis, reikia sakyti padrambliavau) ant drammblio ir dar visokių kitokių atrakcijų ten buvo, kurias sunku aprašyti, facebook.com yra nuotraukos iš atostogų, o ir čia patalpinsiu kelias, kad galėtumėte įsivaizduoti tą grožį. Nors aišku viską sunku perteikti, nes reikia pačiam viską pamatyti...

Paskutinis taškas Tailande buvo Puketas, į kurį keliavome tik mudu su Martin, nes kiti patraukė namo... Kažkaio Lietuva manęs netraukė visai, nes ten šata ir sninga, o aš megavausi saule, jūra, puikiu oru ir maistu.

Puketas nuostabus ir gyvas mietas, pilnas pramogų. Tai mietsas, kuris gali būti naudojamas kaip bazė Yailande ir tada gali keliauti aplink į kitas salas. Galima aplankyti Phi Phi, Krabi salas. Mes lankėmės James Bond saloje, kurioje 1974 metais  buvo nufilmuotas James Bond filmas "Vyras su auksiniu ginklu". Tai buvo nuostabi pusės dienos kelionė. Visas kitas laikas ten praleistas buvo skirtas poilsiui ir pramogoms...

Kai atėjo diena keliauti namo, nebuvo jokio noro... Nesinorėjo palikti tos šalies. Pamilau Tailandą, ir žinau, kad grįšiu ten kitais metais :) Kas nori su manimi, pradėkime planuotis atostogas...

Taigi pagauti lėktuvą, kuris mus nuskraidins į Dohą nebuvo paprasta, iš pradžių bandėme Pukete, nes turėjome bilietus Puketas - Doha, tačiau nebuvo vietų ir mums pasakė, kad reikia laukti kito skrydžio... Kuis bus buv kitą dieną, bet situacija nieko gero nežadėjo, todėl nusprendėme grįžtį i Bnkoką, nes i ten turime tris skrydžius per dieną į Dohą, taigi didesni šansai grįžti laiku namo... Išskridome... Bankoke tekos laukti apie 8 valadas, kol mums pranešė džiugią žinią, kad turi laisvų vietų ir mes galime skristi namo...

Metas baigtis atostogoms... Tik žinau tai, kad kitais metais ten sugrįšiu. Tai kas nutinka Tailande ir lieka Tailande. Niekam to nesužinoti... O nutikimų, kurie liko ten labai daug :) Bet tebunie jie ir lieka Tailande...

Gyvenimas po truputį grįžta į įprastą vagą...

METAS GRĮŽTI Į REALYBĘ...

Iš viso neskraidžiau 20 dienų. Jau buvau pasiilgęs darbo... Labai smagu, jog pirmasis srydis buvo į Vieną, į mano mylimą ir nuostabią Austriją... Tada teko skristi į Kuweitą, o dabar vat esu Maniloje ir kur ir rašau šį įrašą... metas jau keliauti miegoti, nes už kelių valandų reiks keltis ir skristi atgal į Dohą, o skrydis ilgas, apie 10 valandų... Tačiau gyvenimas nuostabus.

Apie visus kitus miestus turbūt jau viską žinote ir patys ten buvote, o vat Manila keistas mietsas, tai tarsi sostinė, bet čia nelabai yra ką veikti. Nelabai yra ką pamatyti, nes atskridus į Filipinus reikia keliauti į papludimius, reikia skristi į Sebu, kur aš tikrai vieną dieną apsilankysiu.

O šiaip Maniloje labai pigu, kas čia gerai, tai vat aplankiau dantistą, susitvarkiau dantis :) Už šešias helio plombas (tokias pat kurias man dėdavo LT) sumokėjau apie 320 litų, kad yra neįtikėtina. Tokia pat gera kokybė ir viskas tas pats kaip LT, tik kaina skiriasi. Taigi Manila tuom ir gera, jog čia gali gauti visokias pigias procedūras, kurių kokybė niekuo nesiskiria nuo LT.

Dar vienas geras dalykas, kuris laukia manęs šį mėnesį yra tai, jog pagaliau turėsi Boing 777 mokymus, pradėsiu skraidyti į Australiją, Braziliją Pietų Afriką, Kiniją ir Japoniją. Laukiu nesulaukiu. Pirmasis skrydis bus į Šanchajų...

APIE TĄ LAIKO TĖKMĘ...

Na ir paskutinė pastraipėlė apie laiko tėkmę, kaip viskas greitai bėga. Lygiai prieš metus, kovo 13 dieną vyko Kataro avilinijų atvirų durų diena Vilniuje. Taigi lygiai prieš metus pradėjau savo kelionę šio darbo link. Buvo šeštadienis, snigo... Kai pagalvoji tai atrodo, jog viskas buvo taip seniai, o pasirodo tik metai, vieneri metai nuo pirmojo susidurimo su Kataru. Tada pirmą kartą išgirdau apie šalį kurioje gyvenu... Liepa artėja nenumaldomai, o po jos seks rugpjūtis, kada grįšiu į gimtąjį kraštą...

Taigi šiam kartui tiek, mano mielieji draugai. Papildysiu viską nuotraukomis netrukus, informuosiu papildomai apie tai :)

Su linkėjimais iš Manilos

Remis