Dykumos kopomis ateina ruduo...

2011 m. spalio 31 d. Dykumos kopomis ateina ruduo...

Prabėgo nepastebimai dar vienas mėnuo. Į Europą atkeliauja ruduo, Katare jis taip pat prasideda. Tiesa sakant čia tas ruduo dienos metu labiau primena lietuviškas vasaras, kuomet lauke apie 25-30 laipsnių, pučia lengvas vėjelis ir labai maloniai gaivu. Vakarais būną dar gaiviau. Išėjus tiek dienos tiek nakties metu pasivaikščioti nebereikia bijoti, jog būsi šlapias iki triusikų gumytės nuo nežmoniškos dykumos saulės kaitrumo... Ruduo Dohoje skiriasi ne tik temperatūrą, bet ir tuo, jog čia nepamatysi parkuose krentančių splavotų medžių lapų, negalėsi išgirsti jų šnaresio, pučiant vėjui ar tiesiog braidant po juos. Tavęs niekada neužklups netikėtas rudeninis lietus. Myliu rudenį ir žiemą dykumoje... Nors to rudeninio lietaus ir artėjančių snaigių labai ilgiuosi.

NAUJI KELIAI IR NAUJOS VIETOS

Šieme kaip ir pernai nebemačiau pirmokėlių keliaujančių į mokyklą su nuostabių spalvų kardeliais. Tačiau aš kaip koks pirmokėlis per pereitą mėnesį pabuvau ten kur dar neesu buvęs, Nigerijoje, jos sostinėje Lagose. Tie kas nežino tai pasufelruosiu jog tai yra Afrikoje. Šiaip viena iš neturingesniųjų valstybių ir viena iš tokių pavojingesnių. Vos tik nusileidus ir išėjus iš oro uosto, mes visuomet keliaujame į autobusą, kuris jau ten mūsų laukia ir kuris nuveš mus į viešbutį. Tai paprastas autobusas ir tiek, tačiau Lagose mus pasitinka autobusas su ginklota palyda. Einant iš oro uosto visur pilna kareivių su dideliais šautuvais ir t.t. Autobusas, kuris mus veža į viešbutį yra lydimas mašinos su švyturėliais, kurioje sėdi ginkluoti vyiškiai, tai mūsų apsauga.

Anksčiau taip nebūdavo, bet čia kažkada, nežinau tiksliai kada vienų avialinijų įgula buvo sustabdyta gatvėje ir apiplėšta. Tad nuo to laiko visas įgulas lydi mašinos su švyturėliais. Įdomu ir kraupu tuo pat metu...

Lagos - tai tokia vieta, kurioje mums draudžiama palikti viešbutį. Na niekas mūsų nestabdo iš jo išeinant, bet dokumentuose parašyta, kad mes negalime jo palikti, tiksliai tai yra nerekomenduojama. Bet aš nepaklusau šiam  nurodymui... Nerekomenduojama kodėl? Todėl, kad ten dingsta žmoės. Jie juos grobia kepenims, inkstams ir t.t. parduoti :) Arba kai pagrobia paskui prašo išpirkų. Na bet kaip jau minėjau aš nepaklusau šiam nurodymui, nes man juk reikėjo nupirkti atvirlaiškius, kuriuos visuomet siunčiu savo šeimai ir artimiausiems draugams iš vietų kur lankausi pirmą kartą. Taigi, viešbčio šveicorius (dar kitaip koncjeržas), man pasiūlė taksi, už kurį norėjo 30 dolerių. Tai buvo 20 minučių kelio pėstute. Tikrai neišlaidausi niekalams. Nusprendžiau eiti. Sukaupiau visą drąsą. Susidėjau ją į kišenes kartu ten įsidėjau ir foto kamerą bei diabetinę kortelę. Nepasiėmiau nei laikrodžių nei jokių kitų dalykų, kurie galėtų patraukti jų dėmesį ir jiems pasirodyti, jog aš esu saldus kasnelis. Esu ir šiaip saldus iš prigimties, todėl jei jau ims, tegul ima be jokių papildomų daiktų.

Visuomet stebėjausi kaip tai įmanoma ir šiol nesuprantu, be rankų laikyti taip ant galvos

Lauke karšta, ne taip kaip Dohoje, bet karšta, o žmonės gatvėse atrodo draugiški. Buvau vienintelis baltas žmogus, kuris keliavo pėstute kažkur. Aplink mane buvo tik juodi, kai kurie net kaip smala, žmonės, kurie sekė mane žvilgsniu ir dalino savo šypsenas baltais it sniegas dantimis. Kai kurie iš jų net sveikinosi "Sveikas baltasis žmogau,  kaip sekasi ir kur keliauji?" Nesileidau į kalbas, mandagiai nusišypsodavau, pasisveikindavau ir nestabtelėjęs judėjau į priekį. Kelionė baigėsi saugiai, grįžau sveikas, su visomis kepenimis ir inkstais, ir dar su atvirlaiškiais, kuriuos tikiuosi gavo tie, kam juos siunčiau.

Tikiuosi, dėl to, jog negana to, kad juos sunku buvo gauti, bet dar ir išsiųsti nebuvo paprasta. viešbučio šveicorius man išvietė UPS siuntų tarnyba, kad išsiųsčiau 6 atvirlaiškius. Kiekvieno atvirlaiškio kainą jie įkainojo 60 Amerikos dolerių... Nebloga sumelė kaip už atvirlaiškį. Tačiau viskas baigėsi gerai, kuomet priimaojo administraotė paaiškino jiems kas tai per dalykas ir kaip tai turi būti daroma.

Grįžęs į viešbutį dar iš kišenės išsitraukiau foto kamera ir truputėlį drąsos. Kažkaip nedrįsau gatvėje jų fotografuoti, nor sbuvo labai gerų ir gražių kadrų, tačiau... Manau tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kuomet išėjau iš viešbučio šioje šalyje. Buvo verta...

Dar labai trumpai apie patį skrydį. Šiaip mano kolegos prašosi ten skristi. Bet tai daro dėl finansinės pusės, kadangi skrydis ten trunka apie aštuonias valandas, tai geros skrydimo valandos, kurio apmokamos, tada ten neišleidi pinigų net maistui, nes vakarienė ir pusryčiai yra nemokami. Taigi visi indai, kuriems patinka indai ten dažniausiai ir skrenda. Aš nenoriu daugiau, nes tai didelis lėktuvas pilnas gorilų. Jie tikrai taip atrodo. Didumo sulyg keturių durų spinta. Vyrai su antrasoliais, motery be. Vos telpa į lėktuvo sėdynes. Kvapas sklindantis nuo jų ne vienas iš maloniausių...

Šiame skrydyje labai daug juokingų frazių galima išgirsti, kurios mūsų ausiai yra neįprastos. Ir šiaip įdomių personažų prisižiūri. Kadangi Nigerija neturtinga šalis, tai manau tie mūsų keliaiviai iš ten jei galėtų tai net lėktuvo kėdes iš lėktuvo išneštų, nes jie ima viskas kas nemokamai saujomis. Vat kaip antai tik visiems susirinkus ir susėdus mes ekonominėje klasėje einame su krepšeliais pilnais čiulpikų (bombonkių) ir su drėgnomis servetėlėmis, Tai jei pvz Europoje perėjus per visą lėktuvą parsineši pilną krepšelį, tai šiame skrydyje, jau po 4 žmonių krepšelis tuščias, nes jie griebia saujomis, tomis goriliškomis rankomis...

Dar būna taip, jog ateina pas mus ir sako "ar turit žaislų vaikams" mes sakom, jog turim, o tada jis/ji sako "gal galėčiau gauti du mano sūnums". Mes aišku domimės kur tie vaikai, ar jie lėktuve ar ne, nes jei ne lėktuve tai pagal procedūrą mes negalime duoti, kadangi žaislai duodami vaikams iki 12 metų kurie yra tuo metu lėktuve. Tada keleivis sako, ne jie namie, išsišnekam, ir paklausiam, o kiek metų tiems sūnums. Ir atsakymas mus šokiruoja, vienam 18, kitam 23. O vat jiem vistiek vis dar reikia tų žaislų...

Skrendant šiame skrydyje nereikia nustebti jei išgirsi kviečians "Ei kekšę, duok vandens" (angl. Hey bitch, give me water), tai jie kartais kviečia kai kurias merginas, arba sako "Ei vežimėlio stumike, duok maisto mano vaikui" (angl. Hey trolley pusher, give food to my child"). Dar viena juokinga frazė, kurią jie vartoja, tai ateina ir sako "I want to ease my self", o pasirodo taip jie klausia kur yra tualetas... Na r iš esmės ei lagosietį vyrą aprenktum moterišais drabužiais, nelabai atskirtum jo nuo lagosietės moters...

"NEPAKARTOJAMA" INDIJA

Tat vat tokia buvo manoji kelionė į Afriką, šlį, kurią labai myliu ir kuri man labai patinka. Dar viena šalis, kurios nemyliu ir nelabai ji man patinka yra Indija, joje kaip ir kas mėnesį teko apsilankyti. Kaip jau ir įprasta Kočyje. Kadangi apie tau jau esu rašęs labai neišsiplėsiu, tik noriu pasidalinti įspūdžiu apie jų oro uostus. Nes normaliuose tarptautiniuose oro uostuose tiesiog viskas kompiuterizuota. Atėjai, perbraukė pasą ir viskas, arba parodei įgulos nario sertifikatą ir to pakanka. Tačiau tik ne Indijoje, tik ne ten. Ten vieno drabuotojo darbą atlieka trys keturi žmonės. Vienas dirba o visi kiti spokso, ir sako, kad jam padeda. 

Atvykus tenai, mums einat pro apsaugą mes turime sustoti ir laukti kokių 10 minučių, kol jie suršys visą informaciją ranka į žaliąją knygą, ir tada mums duos pasirašyti. Tiesiog viskas taip "kompiuterizuota", kad labiau "kompiuterizuoti" jau tikriausiai neįmanoma...

Vienintelė atrakcija oro uoste kuomet lauki kol jie viską surašys į savo žaliąsias knygas ir TV, kuris rodo kokį nors įdomų filmą, bet staiga ateina vienas š tų padedančiųjų muitinės darbuotojų ir pradeda junginėti skirtingus kanalus... Vat tau ir muitinės Indijoje. Juokinga, kad net graudu. Kažkaip šį mėnesį neturiu skrydžio į savo pastovią kryptį, Kočį. Gal ir gerai, pailsėsiu.

GERA GRĮŽTI BEVEIK NAMO

Paskutinieji mėnesio skrydžiai buvo į Europą, kur galėjau prisiminti ir pasižiūrėti kaip atrodo ruduo, pasiklausyti tų šnarančių lapų ir pajausti rudeninės vėsos.Lankiausi Miunchene ir du kartus Londone, kur susitikau su savo studijų drauge Indre. Kaip gera kuomet yra pas ką nuskristi. Mes su Indrute labai seniai bendraujame ir man kiekvieną kartą malonu ją matyti ir pas ją svečiuotis. Jaučiuosi lyg namuose ir dar prisimenant visus senus mūsų studijų laikus, tai išvis tobula. Na apie Londona nieko jums nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, jog tai kas nutinka Londone ir lieka Londone, o šiaip gal ir papasakočiau, jei ką nors atsiminčiau, tačiau atmintyje pilna juodųjų dėmių... Tiesiog vienas juokelis iš skrdyžio. Mes turime išdalinti imigracijos formas, jas reikia užpildyti tik tiems, kurie neturi Europietiško paso. Skrydyje į Londoną yra labai daug indų, kai kurie iš jų turi tuos Jungtinės Karalystės (UK) pasus. Tie kuri juos turi labai didžiuojasi, didžiuojasi taip, jog ateina mūsų klausti, rankose laikydami pasą "Atsiprašau, sakykite, o kur yra tualetas tiems, kuri turi britišką pasą". Na tai įsivaizduokite kiek ten košės pas juos galvoje tėra... Taigi, dalinu aš tas korteles is klausiu "Ar jūs turite UK pasą", vieni sako taip, kiti ne ir keliauju aš taip per kabiną, kol to klausimo neužduodu vienam iš keleivių, o jis man ir atsako "Ne, UK paso neturiu, bet aš turiu britišką"... Na sakykit ką tik norit, bet... aš likau be amo...

ROJUS ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE
Tai tiek atrodo apie tą gyvenimą tarp debesu, nuostabų, pilną nuotykių ir nepakartojamą, tačiau gyvenimas ant žemės irgi nestovi savo vietoje ir juda į priekį. Rugsėjį pasitaikė puiki proga pakeliauti ir aplankyti dar vieną Artimųjų Rytų šalį, Omaną ir jo sostinę Muskatą.
Tai buvo nuostabi kelionė po Artimuosius Rytus, kuomet nesijaučiau nei minutės, jog esu juose. Buvo labiau paašu jog esu Kretoje ar Santorini saloje. Galbūt išdavikiškas buvo tik oras,  kuris priminė, jog esu rytuose, kažkur dykumoje.
Omanas - nuostabi valstybė arabų pusiasalyje, kurios pakrantė pagal nuostabaus grožio, spalvos ir temperatūros vandenys yra nusidriekusi apie 1800 kilomentrų. Šios šalies reljefas nėra vien tik lygus smėlis. Omane matai kalnus, ne tokio didumo kaip Alpes, tačiau tai kalnai. Jie kitokie nei bet kur kitur,m tačiau atrodo įspūdingai. Žmonės šioje šalyje draugiški ir besišypsantys. Nepasakytum, jog jie yra arabai, nes pastarieji Katare yra išpuikę ir išlepę. Nieko nedirba, o jei ir dirba tai kokį nors lengvą valstybinį darbą, kur galėtų sau ramiai žaisti savaisiais telefonais. Omaniečiai kitokie, jie paprasti ir dirba viską ką galima dirbti, pardavėjais parduotuvėse, taksi vairuotojais ir t.t. Negaliu net įsivaizduoti katariečio darančio tokius darbus.
Pats Omanas kaip šalis turi kultūrą ir turi istorija. Dubajus ir Kataras tai du plastikiniai miestai, kuriuose viskas dirbtina. Muskate atrodo viskas kitaip.

Sultono rūmai

Vaizas nuo kalno. Nuostabaus grožio paplūdimys apačioje

Teko lankytis vietiniuose namuose. Mano bičiulis nusivežė mane į savo brolio, o vėliau į tėvo namus. Iš išorės tie visi arabiški namai atrodo vienodi, mažiukai, neaukšti su labai labai mažais langeliais, kad kuo mažiau saulės spindulių prasiskverbtų vidun. Tačiau patekus į vidų viska satrodo kitaip. Neteko man matyti miegamųjų ir kitokių kambrių, mat kiekvienas namas turi atskirus laukiamuosius vyrams ir moterims, kuomet ateina svečiai. Tie laukiamieji yra didesni už mano butą Vilniuje, kuris yra 45 kvadratinių metrų. Tai įsivaizduokite tokį laukiąmąjį, kuris yra kone pusantro karto didenis. Jis išklotas kilimu, o pagal sienas stvi sofos, viduryje visiškai tuščia... na keista, bet ten jau taip tradiciška kad taip turi būti. Laukiamasis yra ta vienintelė veta kur svečiai būna, jie neina į miegamuosius, salonus ir t.t. Vaišės ir priėmimai vyksta čia.
Norint pamatyti Omaną reialingas automobilis, kurį lengvai galima išsinuomoti oro uoste. Muskatas, šalies sostinė, labai gražus. Čia gali mayti nemažai žalumpos, nes net oras ne toks karštas kaip Katare. Muskate stovi trečioji didžiausioji mečetė pasaulyje, kurios viduje yra didžiausias pasaulyje (bent jau jie taip sako), rankų darbo kilimas be jokių siūlių ir nuostabasu grožio šviestuvas, tiesiog kandeliabras, kuris padarytas iš Swarovsky kristalų. Patimečetė įstabaus dydžio ir nuostabaus grožio.

Vienas iš mečetės minaretų

Šviestuvai iš kristalų. O viduryje listra karalienė, visa krištolinė

Aplankę vietinį turgų, kuriame gali nuspirkti visko ko širdis geidžia ir mečetę, nusprendėme, jog reikia išvykti iš už miesto pasidairyti po apylinkes. Taigi pirmoji mūsų stotelė buvo Bimmah Sinkhole (lt. karstinė dauba). Tai nuostabus reginys, dauba pilna kištolo skaidrumo vandens, nusileidus laipteliais žemyn ir įbridus į tą nostabaus grožio vandenį kojas užpuola mažosios žuvytės, kurios staiga ima nurinkinėti negyvosios odos gabalėlius nuo kojų. Nepakartojamas jausmas, kutenimas neišpasakytas. ž šias procedūras Tailande žmonės moka pinigus, o  vat Omane gali tai padaryti naturaliai, tiesiog reikia atvyki čia. Pasibuvę dauboje patraukėme toliau.

Nepaminėjau, jog mūsų galutinis tikslas yra Whadi Shab (lt. wadi - sezoniškai išdžiųstančios upės vaga, shab - iš arabų kalos reiškia bendruomenė). Taigi pakeliui į tą upės vagą mes vis pralėkdavome pro vieną kitą miestelį, gal tiksliau reiktų sakyti kaimelį ar vietinę bendruomėnę. Įdomiausia tai, jo kuomet ten užsukdavome pasižiūrėti, miestelis buvo tuščias, ne vienas, o visi iki vieno, kuriuose buvome. Mes keliavome dienos metu. Miestelyje visi langai uždaryti, parduotuvės nedirba, neįmanoma nusipirkti net vandens. Gerai, kad savo atsargas pasipildėmė dar Muskate. Įvažiavus į miestelį apima toks eistas jausmas, jog čia kažkas lankėsi ir pagrobė visus gyventojus, nes vėjas po gatves plaiksto šiukšles ir gatvės pilnos ožkų. Tačiau nesutiksi nei vieno žmogaus.

Eilę užsiima jau nuo pat ryto

Omanietiškas turbanas. Išnokau kaip jį reikia susukti

Pagaliau pasiekėme mūsų kelionės tikslą. Upės vaga sausut sausutėle, apsupta iš abiejų pusių kalnais, tai slėnis, kur kažkada seniai seniai, o gal ir nelabai seniai tekėjo upė. Keliausime juo tolyn. Pats pagrindinis tikslas, šio slėnio pabaioje yra kalnų vandens baseinas, kuriame yra tarpeklis, praplaukus jį patenki į kalnų krioklio baseiną, kuris yra kalno viduryje. Matėme tik nuotraukas ir filmuotus vaizdus, kuriuos mums rodė mūsų draugai omaniečiai. Labai norime pamatyti, taigi sparčiu žingsniu radedame kalione per baltus akmenis slėnyje.

Kelionės pradžia išsausėjusia upės vaga

 Toji vieta nutolusi toliau nei mes įsivaizdavome. Keliauti ten tenka skardžių kraštais, Kelias išmintas, pakeliui ten sutinkame kelis žmone sugrįžtančius iš šios nostabios atrakcijos. Pakalbėję su jais norime kuo greičiau ten atsidurti. Taigi bene po vienos valandos kelionės per uolas, jų pakaščius, akmenis kuomet stovi ant uolos pakraščio, o po kojomis matai nuostabaus grožio kalnų vanens baseiną su begalo skaidriu vandeniu. Taip ir norisi šokti į tą vandenį, tik paskui neaišku  kaip reiks iš ten išsiropšti.

Kalnų krištolinis krioklys

Skaidrusis vanduo kurį galima gerti

Pagaliau pasiekėme tikslą, na tiksliau liko keli šimtai metrų iki jo, kurių mes jau neįveiksim. Neesame tam pasiruošę, kadangi iki paskutinio tikslo reikia truputi plaukti, truputi eiti per akmenis, per kuriuos basomis eiti labai skausminga. Tenka mums sustoti prie paskutinio baseino. Nsprendžiame nusimaudyti krištolo skaidrumo vandenyje. Vanduo toks skaidrus, jog gali susaičiuoti visus akmėnėlius esančius dugne. Čia taip pat mus pasitiko žuvytės, kurios vėl kuteno padus. Šiuose baseinuose vandens švarumas neišpasakytas. Mes į šią kelionę nepsiėmem vandens, tiesiog negalvojome jog taip toli, taigi kuomet pasiekėme paskutinį baseiną buvome ištroškę. Aš paragavau to vandens, oželiu nepavirau vis dar esu gyvas, o vanduo neišpsakyti švarumo ir geriamas.

Pasimaudę, truputį pailsėję patraukėme atgalios, nes jau temo, saulė netrukus nusileis ir slėnyje, apsuptame kalnų bus tamsu. Kelionė atgal truko trumpiau nei į priekį. Kuomet beveik buvo prie mašinos liko pereiti upės vagą, kuri buvo sausa mums atvykus, o dabar vaga pradedanti prisipildyti vandens. Iš tiesų kaip keista. Dienos metu ten buvo sausa, o vakare pakilus jūros vandeniui jis subėga į šią upę. Nepaminėjau, jog upės žiotys išteką į jūrą, na tiksliau jos sujungtos su jūra, ne sten ištekėti kam nelabai yra.
Sėdm į automobilį ir patraukėme atgalios. Užsukome į vieną iš tų kaimelių nuspirkti vandens. Saulė jau buvo nusileidus ir musulmoniškoje šalyje buvo maldos metas. Miestelis kaip nekeista buvo visai kitoks nei prieš tai. Jis buvo pilnas žmonių, minaretai kvietė melstis. Parduotuvės ir kavinukė sbuvo atidarytos. Na tiksliau bus atidarytos po maldos, nes visi staiga išbėgo melstis. Keisčiausia tai, jog dabar nemačiau nei vienos ožkos, tik žmones. Pagavojau, gal tie miesteliai kokie nors užkeikti ar stebūklingi, dienos metu visi pavirsta ožkomis, o saulei nusileidus atgyja į žmones. Čia būtų kaip kokioje Šachrazados pasakoje iš 1001 nakties. Gal taip ir nėra, tačiau atrodė labai panašiai.

Galėčiau čia rašyti dar ir daugiau vieko, bet nėra prasmės, nes to grožio ir jausmo vistiek neperteiksiu. Tai reikia pamatyti patiems ir viską pajusti. Įkvėti rytietiško oro, pajausti saulės kaitrumą, žuvyčių kutenimą, vandens gaivumą ir skonį... Omanas - tai vieta kur reikia keliauti. Ne Dubajus kur keliauja visi. Omane nuostabūs paplūdymiai, vanduo, žmonės ir gamta. Čia gali atostogauti tinginiaudamas, arba atostogauti keliaudamas. Netrukus sukelsiu daugiau nuotraukų, nes atsitiko taip, jog savo foto kamerą palikau Omane. Laukiu kol draugai ją man atveš.

Šiam kartui atrodio tiek įspūdžių. Spalis buvo smagus mėnuo. Dar laukia lapkritis, tada nepasitebimai ateis gruodis, bus Kalėdos ir kalendoriuje skaičiai persivers į 2012. Tai bus taip greitai, kad tikriausiai nespėsime nei sumirksėti. Aš jau nekantrauju ir noriu žinoti kur šiemet tes sutiksi visas šias šventes. Labai norėčiau Kaldas praleisti New York'e, nes jau gavau JAV vizą, kad galiu pradėti skraidyti į svajonių, ir saldainių šalį Ameriką.
Kitą mėnesi keliausiu į Braziliją, Nepalą, Prancūziją ir Vokietiją. Laukia nuostabus laikas.

Su meile ir šiltais linkėjimais
Remis

365 dienos klajonių tarp debesų...

2011 m. rugsėjo 29 d. 365 dienos klajonių tarp debesų...

Žinau, kad praėjo gan ilgas laiko tarpas nuo paskutinio mano įrašo čia, internetinėje erdvėje. Per tą laiką, beveik du mėnesius, priskaupė daug visokių įspūdžių, kurių dalis gal jau ir nublanko, o gal kažkur pasislėpė tarp minčių vingių ir berašant man iškils į paviršių ir mano pirštai klabiatūros pagalba išspausdins juos ant šio balto lapo...

Taigi, paskutis kartas, kuomet buvau prisėdęs su arbtos puodeliu prie šio blog'o buvo liepos pabaiga. Liepa taip labai paprastai  ir baigėsi. Buvo karšta, o kartu su rugpjūčio pradžia oras Katare vis kaito ir kaito, su kaitra ir karščiu atėjo šventasis musulmonų mėnuo Ramadanas. Labai džiaugiuosi, jog šiemet man jo pavyko išvengti. Ramadano metu Katare praleidau gal tik kokias 7 dienas. Kelios dienos prieš šventąjį mėnesį ir kelios dienos po jo. Rugpjūtis buvo atostogų metas ir po vienerių metų pertraukos grįžau į gimtąją bočių žemę... Bet prieš grįždamas dar aplaniau miestą, kuriame skamba muzikos garsai.

TEN KUR SKAMBA MUZIKOS GARSAI
Prieš grįždamas į Lietuvą gavau nuostabų skrydį į Miuncheną su viena laisva diena ten. Buvo nuostabu. Man jau nebereikia sakyti, jog aš myliu Europą ir džiaugiuosi kiekviena galimybe galėdamas sugrįžti ten. Tai tarsi mano namai, kuomet grįžtu. Viskas beveik kaip Lietuvoje, viskas taipm pat tik truputi kitaip.
Savaitgalis Miunchene buvo nuostabus, na iš ties tiksliau net ne Miunchene, ten praledome tik penktadienį, pasivaikščiojome po angliškąjį sodą, kuris yra šalia mūsų viešbučio, o šeštadienį, traukiniu išvykome į Zalburgą, Austriją. Tai dviejų valandų kelionė į miestą, kuriame buvo filmuojami "Muzikos garsai", visiems labai gerai žinimas senas filmas apie kapitono šeimą ir auklę.
Zalcburgas - nuostabus, mažas ir jaukus Austriškas miestelis. Visa Austrija yra nuostabi, taigi Zalcburgas irgi ne išimtis. Oras buvo nepakartojamas. Traukinių stotyje gali nusipirkti dienos pasą ir tuomet beveik visus muziejus lankysi nemokamai, važinėsi visu miesto transportu nesukdamas sau galvos dėl bilieto. Man patinka kaip Austrija yra išvysčiusi turizmą. Ten malonu būti turistu, nes viskas taip paprasta.
Per vieną dieną daug labai daug ko nenuveiksi, netgi reiktų sakyti ne per dieną, o per keletą valandų labai daug ko nepriveiksi, tačiau aplankyti keletą įdomesnių objektų mums pavyko. Nuostabiausia aytrakcija buvo pakilti į kalną, į 1805 metrų viršūnę ir į visą miesta pažvelgti iš austriškų aplių aukštumų... Nepakartojamas vaizdas ir jausmas, kuomet taip aukštai tau jau užima kvapą, o keliantis ar leidžiatis keltuvu, dėl slėgio pasikeitimo tau užgula ausis. Nepakartojama.

Pasiaikščiojimas po vienus nuostabius rūmus

Nuostabiosios Alpės

Pasaulis man po kojom :)

 APSILANKYMAS GIMTOJOJE ŽEMĖJE
Buvo labai keista ir gal net šiek tiek baugu grįžti į namus. Namus, kuriuos palikau preš metus. Palikau šeimą, dragus. Nežinojau ką galiu rasti po vienerių metų grįžęs. Ar viskas bus pasikeitę, o gal nieko naujo ir viska staip pat kaip ir buvo... Lakė tokia maža nežinia, tačiau kartu su ta nežinia buvo ir laukimas, lakimas kol pagaliau galėsiu apkabinti sau brangius žmones, matyti jų šypsenas, žvilgsnius ir girdėti jų balsą.

Skrydis iš Dohos į Vilnių buvo labai sklandus. Nusileidau po 28 valandų bemiegės akties ir dienos, ladangi skridau iš Muncheno į Dohą ir tada per porą valandų turėjau persėsti į lėktuvą vykstantį į Frankfurtą, o iš ten dar vienas persėdimas iki Vilniaus. Oro uoste, lagamino laukiau beveik miegodamas. Tiesiog mintys buvo apie lovą, ir apie tai, jog dabar išėjęs pamatysiu Gabrielių ir Tomą, kurie mane pasitiks, mes nukeliausime iki mano namų, aš pasidėsiu lagaminus, o ada eisim pietauti. Per tą laiką mano tėvai atvažiuos manęs pasiimti, grįšime namo į mano gimtąjį miestą aš pasiimsiu mašiną, pavakarieniausiu su jais ir tada keliausiu į Vilnių, kadangi naktiniu skrydžių ir Frankfurto atskrenda mano draugas iš Argentinos, kuris dirba Katare, aplankyti Lietuvos. Toks buvo planas, bet vat žmogus planuok neplanavęs, nereiškia, jog taip ims ir nutiks... Viskas pakripo man netikėta linkme...

Kuomet išėjau į atvykimo salę mane pasitiko šūksniai ir būrys man mielų žmonių, mano draugai, jie laikė rankose mano vardą, o ant kaklo užkabino rožių vainiką, laukų gėlės kiek menu tokiu metu jau nebežydį (reiks grįžti pavasarį, kad užkabintų kokių aguonų ar pienių vainiką). Buvau šokiruotas nes to nesitikėjau, nesitikėjau pamatyti tiek daug man mielų žmonių vienoje vietoje ir taip staigiai iš kart po skrydžio. Pasimečiau. Nebežinojau ką sakyti. Tiesiog visos mintys dingo, išbyrėjo... Buvo neralus jausmas. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo tai ne viskas. Mano buvę kolegos (na realiai buvę oficialiai ant popieriaus, jie visada išliks mano draugais ir kolegomis), pasisiūlė mane parvežti namo. Aš labai nesipriešinau. Taigi kai išėjome į lauką įkvėpti to lietuviško oro, jie man sako "štai tavo mašina", ir ką jūs sau galvojate... Prie oro usoto vos prasisukdamas žiede atvažiuoja baltas, ilgas limuzinas... Vat tą minutę jau aš netekau amo... Nežinau ką galvojo žmonės aplinkui, kas skosi jų galvose. Kas per žmogus grįžo, kad jį šitaip pasitinkama... Atsakyčiau jiem labai paprastai, grįžo žmogus, kuris turi gerus draugus, kurį supa geri žmonės. Žmonės , kurie per metus nuo jo nenutolo ir jie liko artimi jam, o jis jiems. Visi kartu ištikimi vieni kitiems... Nors ir per atstumą. Tik tikra draugystė taip gali tęstis...

Atostogos Lietuvoje buvo nuostabios, per metus niekas nepakito, aplaniau daug, pamačiau dar daugiau, o išgėriau už visus daugiausiai... Buvo smagu, bet visi smagumai turi pradžią ir pabaigą, manoji buvo rugpjūčio 24 d. Kartu su gandrais, kurie palieka Lietuvą tą dieną, palkau ir aš savo gimtąją šalį. Mes visi draugiškai išskridome į šiltuosius kraštus. Bet galiu pažadėti savo ir jų vardu, grįžim... Čia kaip tame multipikaciniame filme "Karslonas kuris gyvena ant stogo", kuomet namų darkytoja Freken Bok sako, mojuodama balta skepetaite "Jis išskrido, bet žadėjo sugrįžti"...

Krekenavos bažnyčia, kurioje kažkada seniai seniai mane krikštijo :)

 

Atostogos Rūgpienių kaime

 

Rugiuose prie bedugnės

Ežiukas rūke, na tiksliau kažkur ten tarp tų saulėgrąžų rūke :)

Dohoje, manęs laukė vėl ta pati suskilusi gelda, na tiksliau ne gelda o vėl tas išsvajotas penkių žvaigždučių gyvenimas ir kelionės po pasaulį, bei po nematytas ir negirdėtas šalis (nors tokių jau tikriausiai ir neliko, viena iš paskutiniųjų atrastų negirdėtų šalių buvo pavadinimu Butanas, pasieškokite internete jei neesate tokios girdėję).

Gavęs naują skrydžių tvarkarašti norėjau verkti. Nieko blogiau nebuvo įmanoma tikėtis ir įsivaizduoti. Apsisukamiej skrydžiai plius trys Manilos, Filipinuose. Pasijaučiau taip, lyg būčiau iš ten, lyg kalbėčiau tagalo kalba, taip filipieničiai vaiždina savąją gimtąją kalbą... Bet nuryjau šią karčią tabletę ir galv ojau išgyvensiu, tačiau viskas išėjo tik į gerą. Viena Manila pakito skrydžių į Kasablanką per Tunisą. Varginati kelionė, bet Kasablankoje turime nemažai laiko...

KASABLANKA - TEN KUR OŠIA ATLANTAS

Marokas nuostabi šalis, tačiau visi sako, kad tikrasis Marokas yra ne Kasablankoje, o MArakeše, kur aš labai norėjau nuekliauti šio savo pasibuvimo metu. Suorganizavau penkis žmones įskaitant ir mane keliauti į Marakešą. Išsinuomoti automobilį ir palėkti dienelei ten, tačiau kaip visada lūkesčiai nepasiteisno, nes du iš jų paskutinę minute pakeitė nuomonę ir taip sugriovė viltis likusiems trim pamatyti tikrąjį Maroko veidą... Nieko išgyvenome. Vaikščiojome po nuostabias Maroko gatves ir aplankėme didžiausią mečetę pasualyje, na tiksliau antrą pagal dydį, pirmoji yra Mekoje, šventąjame mieste, o antroji Kasablankoje, joje vienu metu galima sutalpinti 25000 maldininkų. Taigi įsivaizduokite okio didumo pastaroji, turėčiau paskayti, kad ir labai didelio gražumo. 

Mečetė pastatytą and Atlanto vandenyno pakrantės. Už jos nugaros atsiveria uostabus vandenyno vaizdas, toliau nebėra kur eiti, nes bangos skalauja kalvos sienas, ant kurios stovi mečetė. Iš ties nuostabus ir gražus vaizdas. Sėdi sau ramiai, žvelgi į beribį vandenną, kuriame žmonės maudosi, šalia ant asfalto marokiečių vaikai žaidžia futbolą, ateina įsimylėjelių porelės... Labai miela ir atpalaiduojanti aplinka.

Vakare verta užsukti į vietinį turgų, kur galima įsigyti nuostabių marokietiškų siuvenyrų... Arbatinių, puodelių, puikių odos dirbinių ar tiesiog šiaip pasivaikščioti po jį ir pasigrožėti naktinių turgaus šurmuliu. Žinoma bus gražu jei pavyks atsikratyti įkyrių prekeivių. Po pasivaikščiojimo turguje prieš išeinant būtinai užsukite į vieną iš mažų "kavinukių", maisto ten nerekmenduoju valgyti, nes jos tikrai neatrodo švarios, tačiau išgerti marokietiškos arbatos patarčiau. Nuostabaus skonio žalioji arbata su mėtomis ir dau daug cukraus. Niekur kitur negausite tokios skanios arbatos kaip Maroke...

Po apsilankymo Maroke laukė vienas malonus siurprizas. pirmiausia sekančio mėnesio tvarkaraštis, kuris neįtikėtinai mane pamalonimo o antras malonus siurprizas buvo tai, jog gavau skrįdį į Pietų Afriką, į Johanesburgą, kuriame jau kartą lankiausi, bet buvo labai trumpas pasibuvomas, o abartinis bus apie 35 valandas...

Bežvialgiant į vandenyną

Įžimioji ir įstabioji mečetė

PASIVAIKŠČIOJIMAS SU LIŪTAIS

Johanesburgas, didelis indrustinis miestas Pietų Afrikos Respublikoje. Tai vienas didžiasių miestų, kas įdomiausia tai vienas didžiausių miestų pasaulyje, kuris neturi priėjimo prie jūros ar kokios svarbios upės. Šiame mieste kasamas auksas. Ten jo randama daugiausia, ta pagrindinė ūkio šaka, bet kam čia įdomios tos sausos geografinės detalės. Apie viską galite pasiskaityti geografijos vadovėliuose arba internete. Mane labau domino šio miesto parkai. Buvau daug girdėjęs, jog ten nuvykus galima pažvelgti liūtui į akis, [amaitinti žirafą ir pažaisti ar paglostyti mielą liūtuką...

Taigi su viena kolege patraukėme ieškoti to parko. Ilgai ieškoti neteko, tiesiog reikėjo išsinuomoti automobilį su vairuotoju ir jaus viskas bus pasirūpinta...

Diena buvo nuostabi, šiuo metu ten pavasaris, oras šiltėja. Dabartinis klimatas labai panašus į lietuvišką pavasarį, kuomet dienomis karštą o naktimis vėsu.

Diena buvo nostabiai graži, švietė saulė, atvykome į parką, kuriame mūsų laukė toks mini safaris, specialiais keliasi apvažiavome parką, kuriame ganosi antilopių būriai, zebrai ir kitokie žoleėdžiai. Toliau bevažiuojant prasidėjo įspėjamieji ženlai jog artinamės prie liūtų aptvarų. Taip, tikrų tikriausių didelių liūtų, žvėrių karalių, kurie gyvena laisvėje, jei tai galima pavadinti laisvę. Na ie gyvena dideliame lauke, kuriame naturaliai auga medžiai, žolė ir t.t. Skirtumas nuo laisvės yra tas, jog jie aptverti didele tvora, bet teritorija, kuriose apgyvendinami liūtai labai didelė, todėl nemanau, jog jie jaučiasi kaip narve, tai tikrai nera taip kaip Kauno zoologijos sode. Liūtai Johanesburgo parkuose gyvena tarsi dideliuose aptvertuose soduose.

Įvažiuojant į vieną iš tokių rezervatų pasirodo įspėjamieji ženklai, jog negalima lipti iš automobilio, langus uždaryti, neblyksėti šviesomis, nenaudoti automobilio garsinio signalo.

Komet atvykome, jų didenybės pietavo, visi buvo apsikabinę po didelę karvės koją, na bent jau mūsų vairuotojas mums paaiškino, jog jiems duodama jautiena arba karviena. Na tiksliau jautiena, juk karvė skerdykloje tampa jaučiu.

Vaizdas tikrai įspūdingas, tos didelės jų letenos, didumo sulyg mano galva tikriausiai... Nuostabu, nasrai smingantys į kraujuotą mėsą... Įspūdingi vaizdai. 

Liūtai tame parke gyvena šeimomis, kiekviena šeima savo skirtingame sode. Mat jei dvi šeimos bus viename sode, jos pastoviai pešis, todėl visos yra izoliuotas ir gyvena aiminystėje, tačiau išgerti arbatos puodelios ar draugiškai sulavgyti veršienos klušies nesusitinka.

Aplankius liūtus, geopradus ir laukinius šunis patraukėme link malonesnių vietų. Keliavome pažaisti su liūtukais. Jie tarsi maži mieli katinėliai gyvenatys narve. Meilūs, švelnūs, tingūs , naivūs ir kartu galintys būti agresyvūs ir kovingi. Mus įspėjo, jog negalima glostyti galvos ir nereiktų liesti uodegos, nes nežinai ko gali tikėtis iš tų mielų padarėlių. Mums bandant nusifotgarfuoti su jais, vienas iš ų pradėjo žaisti su mano kolegės ilgomis kasomis, jis tiesiog jų nenorėjo paleisti ir iš lėto rijo jos plauku, tkriausiai tikėdamasis vėliau paskaunti braziliškų smegenėlių, tačiau nepavyko. Ji buvo išgelbėta.

Taigi pasivaikščiojimais su lūtais nuostabus. Tačiau niekaip negalėjau susilaikyti nepasibučiavęs su žirafa. Kartą tai jau dariau Nairobyje, o dabar pamaniau, jog reikia pažiūrėti ar yra skirtumas tar Nairobio ir Johanesburgo žirafų bučinių, na žinokite galiu pasakyti kad nėra, tačiau visos jos dėl manęs kraustosi iš proto... Buvo puiki atrakcija man pačiam ir aplinkiniams.

Dieną pabaigėme nuostabiame restorane kur skanavome nuostabiausius Pietų Afrikos kepsnius. Žmonės kalba, jog geriasius kepsius galima skanauti Argentijoje, o po jos tik Pietų Afrikoje. Nieko negaliu pasakyti apie argentinietiškuosius,nes dar neragavau, tačiau Pietų Afrikos kepsniai nepakartojamo skonio... 

Pietai

Tinginiavimai

Kokio meilumo mažas kačiukas

Žirafa gali tilpti ir į delną :)

Laižiakas

METAI TARP KLAJOJANT PADEBESIAIS

Liepą buvo metai kuomet gyvenu dykumoje, o vat rugsėjį suėjo vieneri metai kuomet pradėjau skraidyti. Vis dar kreizėju nuo šio savo užsiėmimo. Tai darbas - malonumas. Per metus aplankiau 41 šalį. Ore praleidau 1111 valandų ir 32 minutes. Per šiuos metus nuskridau 780023 kilometrus, o tai reiškia jog aplink pasaulį apskridau 19,46 karto, iki mėnulio buvau nuskridęs 2,029 karto, gaila, negalėjau jame išlipti. Iki saulės dar nenuskridau, liko dar nemažas kelias iki jos. Dabar esu nuo saulės atitolęs 0,0052 karto. Ilgiausias ir tolimiausias skrydis buvo į Braziliją. Ore iš viso praleidau 46,3 dienas, o tai yra 6,6 savaitės arba 1,54 mėnesiai arba 0,127 metai. Iš viso per metus padariau 258 skrydžius į skirtingus pasaulio kraštus.

Kaip per metus tai sakyčiau visai neblogai...

Šiam kartui atrodo tiek. Dar norėjau tiek visko papasakoti kas nutiko lėktuvuose, bet tai palikime kitam kartui. Kitam mėnesiui, kuomet įrašas išeis reguliariai, juk atostogos baigėsi...

Jūsų iš padebesių

Remis