Kelionė VNO-FCO-DOH ir pirmieji įspūdžiai

Na štai pirmasis įrašas iš keistosios šalies, kuri nuo liepos 24 dienos tapo mano naujaisiais namais :) Įspūdžių daug, nežinau kaip čia visus dabar ir papasakoti, bet galbūt viskas nuo pradžių...

KELIONĖ

2010 m. liepos 24 d. Vilniaus Tarptautinis oro uostas, ~9.35 val.

Kartu su tėvais, kurie pas mane atvyko penktadienį, atvykstame į oro uostą, nusprendžiu susikti lagaminą į plėvelę, kad išsaugti kuo sveikesnį, juk jis, vargelis, keliaus iki pat Qatar, jį mėtys ir vėtys :) Taigi, kai prieinu prie prie vaikinuko, kuris suka lagaminus, jis manęs paklausia: ar nebus viršsvorio? :) - Aišku, kad bus atsakau jam. Kadangi pats tai žinojau, įsivaizdavau, kad bus kokie 5 kg., tačiau paaškėja, jog vietoje 20 kg (kuriuos galima vežtis, ir dar mano pridėtų 5 kg.) lagaminas svėrė 32 kg. Teko dalį daiktų iškraustyti vietoje į tašę. Taip likau be dalies kvepalų ir drabužių :) Nieko tokio, svabiausia, kad spėčiau pisiregistruoti :) Nuvykus prie „check in“ staliuko paaiškėja, kad turiu viršsvorio 5 kilogramus, o tai reiškia, kad reiks mokėti 250 lt., už viršsvorį :) Tačiau besiregistruojant paaiškėja, kad tarifai į Dohą (Qatar sostinė) yra kitokie... Pradėjus viską aiškintis, AirBaltic, mergina nesupranta kokius bilietus aš turiu ir dar paaiškėja, kad kompanija nesumokėjo už mano lagaminą, taigi dar plius  50 litų – lagaminų registracijos mokestis (supratau, kad pigios bendrovės visai nepigios :)).  Taigi ji susisiekia su ofisu, paklausti kokie tarifai, informuoja jog aš vyktu į Dohą, o aš dar staigiai pridedu „Skrendu į Katarą dirbti kompanijoje QatarAirways“, ji tai perduoda ofisui, ir tada per raciją pasigirsta atsakymas: „Tegul užlipa į viršų ir susimoka bagažo registracijos mokestį, už viršsvorį neimsim, nes skrenda per Romą“, kaip man vėliau paaiškino Italai nelabai tikrina svorių :) taigi man pasisekė :), prasisukau tik su 50 litų. Čia gal pritaikė  viską kaip kolegai :D Atsisveikinau su tėvais ir Borgyte, kuri atvyko manęs išlydėti. Nubraukiau keletą liūdesio ašarų ir dingau mutinės horizontuose...

Skrydis į Romą nebuvo kažkuo ypatingas :) Tik manęs vis dar neaplankė jausmas, jog tai reliai vyksta. Skrisdamas virš gimtosios šalies paskutinį kartą, ilgam laikui, grožėjausi jos vaizdais pro lėktuvo langą...

2010 m. liepos 24 d. Roma. FCO, ~13.05 (vietos laiku)

Keliaujų ieškoti tranzitinių vartų. Oro uostas nemažas, tača neįspūdingas, be jokių įdomesnių dalykų, sakyčiau netgi šiek tiek niurus :) Susirandu man reikiamus vartus ir pasuku link jų, persikelių oro uosto traukinu į kitą terminalą, o ten... pilna kitataučių žmonių, kurie keliauja į trečiasias šalis: afrikiečiai, muzulomai, japonai, amerikiečiai, ausktralai ir t.t., ir labai daug mažų vaikučių su mamomis (kokia tautybė jų nežinau, bet odos spalva – tamsi :).

Užsiregistruoju skrydžiui ir keliauju lakti prie savo įlapinimo vartų, kur pamatau lėktuvą, kuriuo skrisiu... Nustebau ir likau apšalęs... Tokiu lėktuvu neesu skridęs, jos didelis, beproto didelis :).

Pralaukiu kelias valandas, kol prasideda įlaipinimas :) keliaujų rankove iki lėktuvo, patenku vidun ir nuo pat pirmų sekundžių įžengęs į lėktuvą nustembu... Nustembu įgulos darbu ir lėktuvo vidumi :) Skrendu ekonomine klase, salone, vienoje eilėje yra 8 sėdimos vietos (2-4-2). Ant kiekvienos sėdynės padėta pagalvėlė ir pledas, prieš kiekvieną keleivį įmontuotas TV su įvairiomis pramogomis (muzika, kinas, žaidimai, laikraščiai, satelitinė TV, galimybė stebėti skrydžio žemėlapį, informaciją apie aukštį greitį, orą ir t.t.), padėtos ausinės. Visomis šiomis paslaugomis naudojasi nemokamai net ekonominės klasės keliaiviai :) Vat tada aš ir suratau, kodėl bilietai su šiomis avialinijomis, kuriose dirbsiu yra tokie brangūs :) viskas aišku už ką moki, o kai pradėjo tiekti maistą, tai viskas dar labiau paaiškėjo :) Taigi viskas labai paprasta ir aišku kodėl tai 5 žvaigždučių kompanija, kodėl tokie brangūs bilietai ir kodėl jie tokie išrankūs personalui :) Srydis buvo tobulas, lėktuvas milžiniškas. Sparai nerealaus dydžio, kol taxinom (važiavome iki pakilimo tako), sparnai lingvo aukštyn ir žemyn (tokių dalykų niekada neesu matęs, kiek skrisdavau su mažesniais lėktuvais) :). Skrydžio metu pažaidžiau, pasižiūrėjau du filmus, pasiklausiau muzikos ir labai skaniai pavalgiau :) Netgi ekonominėje klasėje turėjau galimybę rinktis tarp dviejų rūšių balto vyno, prancūziško čilietiško. Skrydžio meniu: šaltos makaronų salotos, vištiena su daržovėmis ir bulvių koše arba krabų pyragaičiai su ryžiais ir daržovėmis, desertui šokoladinis pyragaitis ir šokoladukas Mars :) Žinoma gėrimai visi neriboti... :) Iš lėktuvo išlipau blaivas :)

2010 m. liepos 24 d. Kataras, Dohos tarptautinis oro uostas ~23.20 val.

Pavargau... Išlipdamas iš lėktuvo užkalbinu mane aptarnavusią merginą. Pasirodo ji jau 10 mėnesių dirba oro linijose, tačiau ruošiasi vykti namo, nes labai pasiilgo šeimos, i iš Afrikos :) Mes persimetame keliomis frazėmis ir ji man alinki sėkmės, bei patikina, kad man tkrai patiks šis darbas :).

Dohos tarptautinis oro uostas nedidelis, jie net neturi rankovių keliaivių išlaipinimui, taigi visi vežami autobusais. Šiuo metu statomas naujas oro uostas, kuris bus tikras meno kūrinys ir laba didelis :)

Taigi nusileidus laiptais iš lėktuvo mane pasitinka nesuvokiamo karščio banga... Ji tiesiog bloškiasi į mane, nes nustembu, kaip beprotiškai karšą ir sausa... Sunku net oro įkvėpti...

Autobusu iki atvykusiųjų terminalo važiavome kokių 30 ar 40 minučių... Įžengus vidun buvo maloniai vėsu... Kondicionieriai – pagalvojau, ir nukeliaviau link pasų tikrinimo posto :) Paduodu pasą musulmonų kilmės vyriškiui, jis maloniai šypsosi ir tikrina mano duomenis, o kai pamato ko aš atskridau, išsišiepia dar labiau ir sako „Aš tau duosiu savo telefono numerį, paskambink man, susitiksim... Būsiu tavo pirmasis draugas čia, o gal tau nepatinka draugai?“, aš paimu jo telefono numerį, jam maloniai nusišyspsau ir keliauju pasiimti bagažo :) Tą lapelį išmečiau pirmojoje pasitaikiusioje šiukšlių dėžėje :)

Mane pasitiko moteriškė dėvinti tradicinį apdarą :) Ji man įteikė laikiną darbo pažymėjimą, sutikimo laišką ir pasakė kur palaukti :)

Vėliau atvyko autobusas ir mus visus (mūsų, pradedančiųjų buvo apie 11 žmonių, iš jų tik 3 merginos) išvežiojo po namus...

NAMAI

Butas kuriame gyvenu yra nežinau kur, kažkur Dohoje :) Visai nieko :) Marmurinės grindys, du miegamieji, virtuvė, du tuoletai ir dvi vonios, tiksliau vienoje vietoje dušas ir tualetas, kitoje – vonia ir tualetas. Pro langus matau mečetę... Mano name yra nemokama sporto salė, o čia gyvena vien tik įgula... t.y. vaikinai, nes merginos gyvena kituose namuose :) Jie čia merginas ir vaikinus laiko atskirai :)

Jau oro uoste žinojau, kad gyvensiu ne vienas. Namuose savo flat mate neradau. Nusiprausiau ir užmigau :) Po kelionės buvau labai pavargęs...

TRUPUTI APIE ŠALĮ

Sekmadienis buvo laisvoji mano diena, prieš pradedant darbą kompanijoje, pusę jos pramiegojau J kitą pusę bandžiau truputi susipažinti su miestu. Išėjau ieškoti ATM (bankomato), karštis dienos metu tikrai didelis, kokie 45 kaip minumum. Kaip reiktų apibūdinti karštį? Jis ne toks koks Lietuvoje. Ten išėjus į lauką tu iš kart esi šlapias, o čia, Dohoje, į tave trenkia karščio banga, panašus jausmas kai atidarai gerai įkaitusią orkaitę ir į tave trenkia sauso oro banga, tu neprakaituoji, tu tiesiog iš kart degi... Taigi visi čia važinėja taksi J, kurie nėra brangūs J kaip sakoma, nuo durų iki durų ir tu beveik nejauti to karščio J

Truputėlį pasivaikščiojau, asivažinėjau taksi, apsipirkau (reikėjo nusipirkti adapterių ir prailgintuvų, nes čia angliškos rozetės) ir grįžau namo.

Tiesa, saulė čia labai anksti teka ir anksti leidžiasi :) apie 7 vakare jau tamsu, o apie  6 ryte jau saulė pakilusi :) Taigi dienos ilgumas maždaug apie 12 valandų :)

Apie pačią šalį gal truputi vėliau, kai ją pažinsiu...

Kai pradėjau ruoštis didžiąjam pirmadieniui, t.y. lyginti marškinius, grįžo mano kambariokas. Man tikrai buvo labai smalu su kuo gyvensiu... Mano kambarioko vardas - Ahmad Qays Khoshbin :) jis iš Netherlands, ten gimęs ir augęs, musulmonas, jam 30 metų, kompanijoje dirba jau  5 su pusę metų, 4 su puse  metų turi sužadėtinę, kuri taip pat dirba kompanijoje. Jis aptarnauja biznio klasę :) Tačiau jau galvoja po kelių mėnesių palikti kompaniją...

Mes labai ilgai kalbėjomės, jis man dag pasakojo kaip elgtis, ko nedaryti, kaip save pateikti ir t.t. Šiaip visai gerai buvo tai išgirsti, nors jau kaip ir žinojau iš kitų šaltinių ir iš skaitymų internete tačiau tai viską dar tik patvirtino :)

Smagiai su juo papliurpėme ir uėjau miegoti, kadangi mano mokymai prasidėti turi 8.00, o kompanijos autobusiukas pasiims mane 7.05, tai keltis anksti...

PIRMOJI MOKYMŲ DIENA

2010 m. liepos 26 d.

Mano diena prasidėjo 5.45 val. Dušas ir t.t. 6.55 val. Jau apačioje laukiau autobuso, pasirodo, mano name gyvena dar vienas vaikinukas, kuris taip pat yra naujokas ir mes mokysimės kartu, jis slovakas, dirbo 2,5 metus RoyalAirlines (RyanAir), čia atvyko penktadienį.

Laukiame autobuso, kuris labai vėluoja. Mes jau bvome išsigandę, kad pavėluosime į mokymus pačią pirmą dieną... Autobusas vėlavo daugiau nei 30 minučių… Viskas baigėsi gerai, nes atvykome laiku.

Aš esu grupėje, kurios šaukinys yra  AB 543, tai reiškia, kad jau 542 grupės buvo mokomos, tik tiksliai nežinau ar jie skaičiuoja vaikinus ir merginas kartu ar atskirai jų grupes numeruoja :), bet iš esmės nemažas skaičius, mano grupėje 20 vaikinų iš įvairiausių pasaulio šalių: Brazilija, Costa Rica, Slovakija, Estija, Ispanija, Prancūzija, Belgija, Turkija, Rumunija ir kt.

Pirmosios trys dienos pažintinės, jie pasakoja apie kompaniją, tvarko dokumentus, užsako šalies rezidento ID, banko kortelę ir t.t.

Atrodo paprasta ir visai saugu, tačiau iš kitos pusės, visas mokymų periodas tai yra laikas, kuomet mus stebi per padidinamąjį stiklą. Jie žiūri kaip mes elgiamės, kaip kalbame, kaip einame, kvėpuojame ar esame punktualūs ir t.t.

Pastato viduje galioja taisyklė: Negalima kalbėtis su merginomis. Galima su jomis pasisveikinti, nusišypsoti, bet tai viskas. Dar viena taisyklė, kad kalbėti galima tik angliškai ir jokia kitokia kalba, nesvarbu, kad turi turi draugą iš tos pačios šalies iš kur tu esi kilęs, jūs vistiek turite kalbėtis angliškai.

Pirmąją dieną jie visi nuolat kartojo, kokie yra laimingi, kad mes atvykome ir tapsime šeimos (taip jie vadina visą komandą) nariais :) Taigi mano naujoji šeima :) taip išeina, kad turiu  4800 brolių ir seserų :) neblogai sakyčiau vienok :).

Yra labai daug griežtų taisyklių, tokių kaip: negaliu pasakoti labai daug dalykų apie kompaniją ir iš principo viešai apie ją kalbėti :), negaliu dėti jokių foto ar video su uniforma, lėktuvais ar viskuo kas susije su kompanija į jokius socialinius tinklus. Tokias nuotraukas galiu turėti tik amseniniam albumui :) nuotraukas iš lėktuvų, su kolegomis ir t.t. jas galiu rodyti draugams, bet iš esmės negaliu išsiduoti jog dirbu šioje kompanijoje :) Taigi mano bloge pavadinimas nebus minimas :)J ir deja, negalėsiu paodyti nuotraukų su uniforma :) Tiesiog, kai jau turėsiu jas paprašykite ir atsiųsiu asmeniškai :) ne viešam rodymui :)

Samba juokingai, bet iš principo jie kiekvieną seką, už netinkamą elgesi eini ant kilimėlio pas vyresnybę, o jei nusižengiai šiurkščiai, tai esi pašalinamas iš kompanijos ir per 24 valandas turi palikti šalį :) Taigi, taisyklės girežtos :) bet viskas ok :) Kolkas atrodo, kas su viskuo susitvarkysiu :), o čia rašysiu viską labai apibendrintai ir t.t. su miesto gyvenimo nuotraukomis:)

 Vakare aplankiau City Center :) taip čia vadinamas pagrindinis shoping centras :) Kuris yra ir miesto cenras :) Tai didelis prekybos centras :) LT tai būtų Akropolis arba Ozas, tik čia reikia kokį akropolį padauginti 10 kartų, gal net ir daugiau ir tada gausite City Center scentrą :D


2010 n. liepos 27 d.
Antroji mokymų diena... Vėl ankstyvas rytas ir t.t. :) Na kelstis laiku reikia, nes negalima vėluoti :) Pasiėmė autobusas, nuvežė į vietą, mokymai apie naujus dalykus :) Rydienai, turiu išmokti Aviacijos abėcėlę ir kuo daugiau šalių ir oro uostų trumpinių, kur skraido mūsų avialinijos :) Taigi bus nelengva, nors aviacijos abėcėlę jau moku :) dar nelabai tvirtai, bet jau spelinu :D
Kiekvieną dieną mus lanko vis iš naujo skyriaus supažindinti su tvarka :) Tai įdomu, ryt paskutinė introduction mokymų diena, tada prasidės CS (Cabin Service) mokymai :) šiandien jau gavome savo Manuals, tai bus mūsų biblijos, kurias reiks mokėti, ten yra viskas :) nuo keleivio pasitikimo iki pat mažiausios detalės lėktuvo Galley (taip vadinama virtuvė aviacijos kalboje).
Rytoj jau turėčiau gauti savo ID (darbo pažimėjimą), kolkas be jo labai sunu, net interneto negaliu užsisakyti, o po dviejų savaičių žadėjo pagaminti mums dokumentus dėl gyvenimo šayje, tipo ID, nes dabr jei ką nors nori padaryti, kaip pvz išsikeisti pinigus, nusipirkti SIM kortelę, įeiti į kai kurias interneto kavines, turi rodyti ir jiems palikti savo paso kopiją su atnspaudu, kad leidžiama įvyktį į šalį :)
Qatar labai saugus miestas :) galima eiti naktimis ir t.t. tikrai nieko nenutiks :) Ramus ir visai saugus, bei vietomis net gražus, ypatingai, dangoraižių rajonas.


Nepavyko man įkelti foto, perlėtas internetas, bet kai tik galėsiu įkelsiu :)

Kolkas atrodo tiek šiame kartui :) ir taip nemažai išėjo, namuose dar neturiu neto, todėl negaliu rašyti dažniau :) bet kai tik turėsiu... tada būtinai :)

Dar nesergantis ilgesio liga

Jūsų Remis