2015 m. vasario 8 d. Kuomet ateina tas laikas...
Kaip seniai tai buvo. Prsijungiau ir pamaniau, kad gal reikia parasyti ir atnaujinti savo blog'ą. Pasutinis įrašas darytas beveik prieš du metus... Gėda, liūda ir tiek. Per pastaruosius du metus tiek daug visko nutiko, kad net sunku ir prisiminti, o tiriausiai dar sunkiau bus viską aprašyti, bet aš pabandysiu pasistengti ir išdėstyti dviejų matų įvykius.
Per tuos pastaruosius du metus dar aplankiau šalis ir miestus apie kurious nerašiau. Manau laikas atgaivinti tuos prisiminimus ir toliau dalintis gyvenimo patirtimi, galbūt ji pasikeis ir nebus tokia spalvinga kokia buvo, kuomet keliavau po platųjį pasaulį, tačiau spalvos visada lieka spalvomis ir joes nebūtinai turi nublanki, kai nustoji keliauti, nes tada atsiranda kitokia kasdienybė, kuri nebūtinai yra rutina.
GYVENIMO PERMAINOS
Taigi, kaip jau tikriausiai supratote iš to ką parašiau, kad savo stiuardo sparnus pakabinau giliai į spintą ir manau jie taip ir liks ten kabėti visam likusiam laikui. Žinoma niekada negali žinoti kaip ir kas gyvenime pasisuks ir kokios permainos vėl ateis, tačiau jau beveik vieneri metai kaip esu nepaprastas paprasto pasaulio kirminas :) Na juk visi mes nepaprasti tarp paprastų žmonių. Smagu kažkaip. Keista kartu, bet vistiek smagu.
Beveik lygiai prieš metus nuprendžiau, jog užtenka gyventi ir vergauti minaretų šalyje, metas gyvenimo permainoms. Tos permainos atrodė labai baisios ir nesuvokiamos. Kas bus kai išvyksiu iš smėlio dykumos? Kaip surasiu naują darbą? Ką reiks daryti su gyvenimu, kuomet nekeliausiu po platųjį pasaulį ir apskritai kaip reiks gyventi be lėktuvų?
Paskutinis įrašas buvo apie mano nuostabias atostogas Naujoje Zelandijoje su mano nostabiomis yvenimo draugėmis Rasa ir Adelija. Per tą laiką dar teko pakeliauti ir nemažai. Kaip jau ankščiau minėjau pagandysiu pasikapstyti prieiminimuose ir pasidalinsiu jais apie naujus mietus, kurie dabar jau yra seni mano atmintyje.
Taigi gyvenimas be lėktuvų klostosi gerai. Netgi labai gerai. Kai prieš metus nusprendžiau palikti Kataro avialinijas\, tai atrodo, jog yra pats sudėtingiausias sprendimas mano gyvenime. Nes tai buvo etveri metai minaretų šalyje, kur turėjau naujus draugus, naują šeima ir visą naują gyvenimą. Ir tai palikti atrodė vsai nįimanoma, tačiau širdis kvietė kitur.
Tikriausiai niekada nepamiršiu tos dienos kuomet keliavau į kontorą paduoti pareiškimą dėl įšėjimo iš darbo. Buvo sunku, bet dabar galiu pasakyti, jog tai buvo vienas geresnių sprendimų mano gyvenime. Moteriškė kuri priėmė jį, net nesidomėjo kodėl noriu išeiti ir kokios priežastys. Po ketverių metų, kuriuos atidaviau arabiškai moderniajai vergijai, buvo liūdna, kad net nepasiįdomavo ar bandė sulaikyti. Supratau jog esu tik numeris sistemoje, numeris 34387, tai buvo mano darbuotojo numeris toje kompanijoje. Ten niekas neskaičiuoja laiko, tiesiog ateina laikas kai tą numerį pašalina iš savo kompanijos sistemų. Kartais tą numerį pašalina priverstiniu būdu atleisdami tave iš darbo, o kartais tie numeriai pasišalina patys... Aš pasišalinau pats, ir niekam nebuvo įdomu kodėl ir kam. Įdomiau buvo jiems žinoti ar viską atodaviau ir neduok dieve nenuniokojau buto kuriame gyvenau.
Taigi, dar po to pareiskimo atidavimo skraidžiau vieną mėnesį. Buvo keista ir smagu kuomet prieš kiekvieną skrydždio aptarima sakydavau "Sveiki, mano vardas Remy, esu iš Lietuvs, Kataro avialinijose dirbu ketverius metus ir tai mano paskutinis mėnuo kompanijoje". Koks palengvėjimas! Tiesiog super. Smagiausia būdavo matyti robotukų armijos iš tolimosios Azijos (Indijos, Tailando, Filipinų ir pan) rakcijas ir klausyti veliau jų užduodamų klausimų: "Ką veiksi? Kur būsi? kodėl išeini? Be juk nebs tokiu pinigų kurios turi čia ir t.t. Jiems toji kompanija yra aukso kasyklos iš tiesiausias tunelis į šviesią ateitį, kadangi jie uždirba atlyginimus iš kurių gali išlaikyti save ir 20 asmenų šeimą namuose... Liūdna bet tokia tiesa, todėl jie save atiduoda tai vergijai, pasirašo sutartį su velniu ir aukoją visą šviesų ir jauną gyvenimą dėl nieko... Na ne dėl nieko, tiesiog jie turi kitokį tikslą. Aš supratau, kad tai ne man. Aukso kalnų nesusižersiu, o norisi gyvenimo, norisi laisvės, norisi kvėpuoti grynu oru, o ne smėlio dulkėmis... Tiesiog norisi civilizacijos :) Nes jau pavargau nuo dirbtinumo.
Paskutinis mėnuo ėjo į pabaigą, reikejo pakuotis daiktus ir visą gyvenimą į dėžes ir lagaminus. Buvo keista, Menu kai į Katarą atskridau su lagaminu, taše ir rankiniu bagažu. Viskas tilpo į 40 kilogramų. Tada savo gyvenimą iš Lietuvos sutapinau į tuos kilogramus ir išksirdau svetur laimės ieškoti. Kuomet po 4 metų teko pakuotis iš naujo ir skristi svetur laimės vytis, niekas nebetilpo į tą skaičių. Skaičius patrigubėjo. Netilpau į 120 kilogramų... Buvo keistai nesupratama kaip tiek visko užgyvenau per tuos trumpus metus, nors neaišku kaip tai gali vadinti trumpais metai, nes kai pagalvoji tai puse suaugusio amžiaus praleista ten...
Taigi susikroviau viską šiaip ne taip ir patraukiau svetur laimės ieškoti. Negrįžau į Lietuvą, nesinorėjo, na norėjosi, bet kažkaip galvoju jog visada galiu grįžti ten kur gimiau ir iš kur esu kilęs, bet kol dar gali pabandysiu kitur laimės ieškoti. Taigi patapau beveik dar vienu statistiniu lietuviu, kuris išvyko į šalį, kur visiems atrodo, jog tos šalies gatvės yra auksu klotos. Paklausti kas per šalis, manau gal ir patys jau supratote, tai Didžioji Britanija ir jos nuostabioji sostinė Londonas. Šiam kartui apie tą Londoną tiek, palikime jį ateičiai. Mana daugelis jį žino ir pažįsta, o aš apie jį išsiplėsiu veliau :)
TRUPINIAI IŠ SKRAJŪNO PRISIMINIMŲ
Galvojau apie ką Jums papaskoti, apie kurią nuostabią šalį ar miestą. Ką reiktų ištraukti iš mano pirsiminimų dienoraščio ir ką čia aprašyti. Pagalvojau ir nusprendžiau kad pasidalinsiu kelione po džiazo ir muzikos miestą Čikagą.
Skristi ten buvo labai tolimas ir varginantis skrydis, bet manau visi atsimenate apie tuos mano pasakotus skrydžius į JAV... Bet gi dabar peržvelgiau visus savo užrašus ir pamačiau, kad nelabai aš pasakojau apie tas JAV. Taigi pradėsiu tada viską nuo antro galo ir pasakojimai apie jas prasidės iš Čikagos prisiminimų kertėlės.
Tai nuostabs vėjų miestas. Kuriame gyvenimas verda 24 valandas per parą. Miestas, kuris neužmiea, lygiai taip pat kaip neužmiega New York. Tik Čikaga kažkodėl mano pasirodė malonesnė ir dvasingesnė. Dvasingesnė ne religine prasme. Čikaga turi veidą, turi istoriją, ir gatvės kvėpuoja ir kvepia praeitimi, kur kituose JAV miestuose to nebuvo, to nejaučiau to nemačiau.
Kaip darbar prisimenu kaip smagu buvo važiuoti traukiniu iš oro uosto į miestą ir žiūrėti pro langus į tuos mikrorajonus, ir nežinau kodėl ar tai dėl vaikystėje matytų filmų ir girdėtų istorijų kaltės, mano vaizduotėje sukosi vaizdiniai apie gangsterius, pašėlusius džiazo vakarėlius, susišaudymus gatvėse.
Kaip visada iš įgulos norinčiųjų keliauti ir pasižvagyti po miestą neatsirado nieko, tad patraukiau vienas. Ir buvo nuostabus pasivaikščiojimas po naktinį miestą. Po tūkstantmečio parką (Millennium Park), po tas gatves kur apačioja važiuoja automobiliai, o virš tavo galvos skrieja ir dudnda metro traukiniai... Buvo kažkas pasakiško ir nuostabaus.
Nuo to pirmo arto pamilau tą vėjų miestą, buvo pačiam labai keista, kadangi visi kieti JAV miestai kuriuose lankiausi manęs iš pirmo karto nesužavėjo, juos pamilau ir jais susižavėjau dažniau ten lankydamasis. Čikaga buvo išksirtinė ir nuostabi.
Antrą ar trečią kartą vešėdamas ten apsilankiau viename pirmųjų džiazo klubų, kur klausėmės nuostabaus džiazo virtuozų koncerto.
Kažkurią vieną iš naktų šėliojome naktinuose klubuose. Kurie buvo nuostabūs, nelabai daug apie tai galiu pasakoti, nes nelabai ką menu iš jų. Bet visumoje keletas nuotraukų kalbės pačios už save...
Labai trumpai apie Čikagą - vėjų ir šalčio bei lietaus miestą šalia didžiausio Mičigano ežero. Beje ežaras neatrodo kaip ežeras kuomet žiūri į jį. Atrodo tarsi didelė didelė jūra. Vieneintelės išdavikė kad tai ežeras yra bangos, nes jų ten nėra :) Bet kai į jš žiūri tai jis atrodo tolimas ir beribis.
Žymioji pupa naktį
Atvaizdas nuo pupos
Sako, kad žiūrint į pupą galima matyti viso miesto atvaizdą
Taigi, šiam kartui manau tiek, gal užteks, bet kitą kartą manau parašysiu kažką kito ir naujo ir įdomaus ir gal net pikantiško :) reikia pasikapstyti prisiminimuose. Jūsų laukia įspūdžiai iš Romos, kitų amerikos miestų, azijos ir t.t.t Tikrai viską primisimniu ir tikrai viską aprašysiu ir tikiuosi jog nebus po dviejų metų :)
Pasiilgau rašymo, atsigavo širdis :)
Ačiū už dėmesį
Remis
