2011 m. spalio 31 d. Dykumos kopomis ateina ruduo...
Prabėgo nepastebimai dar vienas mėnuo. Į Europą atkeliauja ruduo, Katare jis taip pat prasideda. Tiesa sakant čia tas ruduo dienos metu labiau primena lietuviškas vasaras, kuomet lauke apie 25-30 laipsnių, pučia lengvas vėjelis ir labai maloniai gaivu. Vakarais būną dar gaiviau. Išėjus tiek dienos tiek nakties metu pasivaikščioti nebereikia bijoti, jog būsi šlapias iki triusikų gumytės nuo nežmoniškos dykumos saulės kaitrumo... Ruduo Dohoje skiriasi ne tik temperatūrą, bet ir tuo, jog čia nepamatysi parkuose krentančių splavotų medžių lapų, negalėsi išgirsti jų šnaresio, pučiant vėjui ar tiesiog braidant po juos. Tavęs niekada neužklups netikėtas rudeninis lietus. Myliu rudenį ir žiemą dykumoje... Nors to rudeninio lietaus ir artėjančių snaigių labai ilgiuosi.
NAUJI KELIAI IR NAUJOS VIETOS
Šieme kaip ir pernai nebemačiau pirmokėlių keliaujančių į mokyklą su nuostabių spalvų kardeliais. Tačiau aš kaip koks pirmokėlis per pereitą mėnesį pabuvau ten kur dar neesu buvęs, Nigerijoje, jos sostinėje Lagose. Tie kas nežino tai pasufelruosiu jog tai yra Afrikoje. Šiaip viena iš neturingesniųjų valstybių ir viena iš tokių pavojingesnių. Vos tik nusileidus ir išėjus iš oro uosto, mes visuomet keliaujame į autobusą, kuris jau ten mūsų laukia ir kuris nuveš mus į viešbutį. Tai paprastas autobusas ir tiek, tačiau Lagose mus pasitinka autobusas su ginklota palyda. Einant iš oro uosto visur pilna kareivių su dideliais šautuvais ir t.t. Autobusas, kuris mus veža į viešbutį yra lydimas mašinos su švyturėliais, kurioje sėdi ginkluoti vyiškiai, tai mūsų apsauga.
Anksčiau taip nebūdavo, bet čia kažkada, nežinau tiksliai kada vienų avialinijų įgula buvo sustabdyta gatvėje ir apiplėšta. Tad nuo to laiko visas įgulas lydi mašinos su švyturėliais. Įdomu ir kraupu tuo pat metu...
Lagos - tai tokia vieta, kurioje mums draudžiama palikti viešbutį. Na niekas mūsų nestabdo iš jo išeinant, bet dokumentuose parašyta, kad mes negalime jo palikti, tiksliai tai yra nerekomenduojama. Bet aš nepaklusau šiam nurodymui... Nerekomenduojama kodėl? Todėl, kad ten dingsta žmoės. Jie juos grobia kepenims, inkstams ir t.t. parduoti :) Arba kai pagrobia paskui prašo išpirkų. Na bet kaip jau minėjau aš nepaklusau šiam nurodymui, nes man juk reikėjo nupirkti atvirlaiškius, kuriuos visuomet siunčiu savo šeimai ir artimiausiems draugams iš vietų kur lankausi pirmą kartą. Taigi, viešbčio šveicorius (dar kitaip koncjeržas), man pasiūlė taksi, už kurį norėjo 30 dolerių. Tai buvo 20 minučių kelio pėstute. Tikrai neišlaidausi niekalams. Nusprendžiau eiti. Sukaupiau visą drąsą. Susidėjau ją į kišenes kartu ten įsidėjau ir foto kamerą bei diabetinę kortelę. Nepasiėmiau nei laikrodžių nei jokių kitų dalykų, kurie galėtų patraukti jų dėmesį ir jiems pasirodyti, jog aš esu saldus kasnelis. Esu ir šiaip saldus iš prigimties, todėl jei jau ims, tegul ima be jokių papildomų daiktų.
 |
| Visuomet stebėjausi kaip tai įmanoma ir šiol nesuprantu, be rankų laikyti taip ant galvos |
Lauke karšta, ne taip kaip Dohoje, bet karšta, o žmonės gatvėse atrodo draugiški. Buvau vienintelis baltas žmogus, kuris keliavo pėstute kažkur. Aplink mane buvo tik juodi, kai kurie net kaip smala, žmonės, kurie sekė mane žvilgsniu ir dalino savo šypsenas baltais it sniegas dantimis. Kai kurie iš jų net sveikinosi "Sveikas baltasis žmogau, kaip sekasi ir kur keliauji?" Nesileidau į kalbas, mandagiai nusišypsodavau, pasisveikindavau ir nestabtelėjęs judėjau į priekį. Kelionė baigėsi saugiai, grįžau sveikas, su visomis kepenimis ir inkstais, ir dar su atvirlaiškiais, kuriuos tikiuosi gavo tie, kam juos siunčiau.
Tikiuosi, dėl to, jog negana to, kad juos sunku buvo gauti, bet dar ir išsiųsti nebuvo paprasta. viešbučio šveicorius man išvietė UPS siuntų tarnyba, kad išsiųsčiau 6 atvirlaiškius. Kiekvieno atvirlaiškio kainą jie įkainojo 60 Amerikos dolerių... Nebloga sumelė kaip už atvirlaiškį. Tačiau viskas baigėsi gerai, kuomet priimaojo administraotė paaiškino jiems kas tai per dalykas ir kaip tai turi būti daroma.
Grįžęs į viešbutį dar iš kišenės išsitraukiau foto kamera ir truputėlį drąsos. Kažkaip nedrįsau gatvėje jų fotografuoti, nor sbuvo labai gerų ir gražių kadrų, tačiau... Manau tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kuomet išėjau iš viešbučio šioje šalyje. Buvo verta...
Dar labai trumpai apie patį skrydį. Šiaip mano kolegos prašosi ten skristi. Bet tai daro dėl finansinės pusės, kadangi skrydis ten trunka apie aštuonias valandas, tai geros skrydimo valandos, kurio apmokamos, tada ten neišleidi pinigų net maistui, nes vakarienė ir pusryčiai yra nemokami. Taigi visi indai, kuriems patinka indai ten dažniausiai ir skrenda. Aš nenoriu daugiau, nes tai didelis lėktuvas pilnas gorilų. Jie tikrai taip atrodo. Didumo sulyg keturių durų spinta. Vyrai su antrasoliais, motery be. Vos telpa į lėktuvo sėdynes. Kvapas sklindantis nuo jų ne vienas iš maloniausių...
Šiame skrydyje labai daug juokingų frazių galima išgirsti, kurios mūsų ausiai yra neįprastos. Ir šiaip įdomių personažų prisižiūri. Kadangi Nigerija neturtinga šalis, tai manau tie mūsų keliaiviai iš ten jei galėtų tai net lėktuvo kėdes iš lėktuvo išneštų, nes jie ima viskas kas nemokamai saujomis. Vat kaip antai tik visiems susirinkus ir susėdus mes ekonominėje klasėje einame su krepšeliais pilnais čiulpikų (bombonkių) ir su drėgnomis servetėlėmis, Tai jei pvz Europoje perėjus per visą lėktuvą parsineši pilną krepšelį, tai šiame skrydyje, jau po 4 žmonių krepšelis tuščias, nes jie griebia saujomis, tomis goriliškomis rankomis...
Dar būna taip, jog ateina pas mus ir sako "ar turit žaislų vaikams" mes sakom, jog turim, o tada jis/ji sako "gal galėčiau gauti du mano sūnums". Mes aišku domimės kur tie vaikai, ar jie lėktuve ar ne, nes jei ne lėktuve tai pagal procedūrą mes negalime duoti, kadangi žaislai duodami vaikams iki 12 metų kurie yra tuo metu lėktuve. Tada keleivis sako, ne jie namie, išsišnekam, ir paklausiam, o kiek metų tiems sūnums. Ir atsakymas mus šokiruoja, vienam 18, kitam 23. O vat jiem vistiek vis dar reikia tų žaislų...
Skrendant šiame skrydyje nereikia nustebti jei išgirsi kviečians "Ei kekšę, duok vandens" (angl. Hey bitch, give me water), tai jie kartais kviečia kai kurias merginas, arba sako "Ei vežimėlio stumike, duok maisto mano vaikui" (angl. Hey trolley pusher, give food to my child"). Dar viena juokinga frazė, kurią jie vartoja, tai ateina ir sako "I want to ease my self", o pasirodo taip jie klausia kur yra tualetas... Na r iš esmės ei lagosietį vyrą aprenktum moterišais drabužiais, nelabai atskirtum jo nuo lagosietės moters...
"NEPAKARTOJAMA" INDIJA
Tat vat tokia buvo manoji kelionė į Afriką, šlį, kurią labai myliu ir kuri man labai patinka. Dar viena šalis, kurios nemyliu ir nelabai ji man patinka yra Indija, joje kaip ir kas mėnesį teko apsilankyti. Kaip jau ir įprasta Kočyje. Kadangi apie tau jau esu rašęs labai neišsiplėsiu, tik noriu pasidalinti įspūdžiu apie jų oro uostus. Nes normaliuose tarptautiniuose oro uostuose tiesiog viskas kompiuterizuota. Atėjai, perbraukė pasą ir viskas, arba parodei įgulos nario sertifikatą ir to pakanka. Tačiau tik ne Indijoje, tik ne ten. Ten vieno drabuotojo darbą atlieka trys keturi žmonės. Vienas dirba o visi kiti spokso, ir sako, kad jam padeda.
Atvykus tenai, mums einat pro apsaugą mes turime sustoti ir laukti kokių 10 minučių, kol jie suršys visą informaciją ranka į žaliąją knygą, ir tada mums duos pasirašyti. Tiesiog viskas taip "kompiuterizuota", kad labiau "kompiuterizuoti" jau tikriausiai neįmanoma...
Vienintelė atrakcija oro uoste kuomet lauki kol jie viską surašys į savo žaliąsias knygas ir TV, kuris rodo kokį nors įdomų filmą, bet staiga ateina vienas š tų padedančiųjų muitinės darbuotojų ir pradeda junginėti skirtingus kanalus... Vat tau ir muitinės Indijoje. Juokinga, kad net graudu. Kažkaip šį mėnesį neturiu skrydžio į savo pastovią kryptį, Kočį. Gal ir gerai, pailsėsiu.
GERA GRĮŽTI BEVEIK NAMO
Paskutinieji mėnesio skrydžiai buvo į Europą, kur galėjau prisiminti ir pasižiūrėti kaip atrodo ruduo, pasiklausyti tų šnarančių lapų ir pajausti rudeninės vėsos.Lankiausi Miunchene ir du kartus Londone, kur susitikau su savo studijų drauge Indre. Kaip gera kuomet yra pas ką nuskristi. Mes su Indrute labai seniai bendraujame ir man kiekvieną kartą malonu ją matyti ir pas ją svečiuotis. Jaučiuosi lyg namuose ir dar prisimenant visus senus mūsų studijų laikus, tai išvis tobula. Na apie Londona nieko jums nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, jog tai kas nutinka Londone ir lieka Londone, o šiaip gal ir papasakočiau, jei ką nors atsiminčiau, tačiau atmintyje pilna juodųjų dėmių... Tiesiog vienas juokelis iš skrdyžio. Mes turime išdalinti imigracijos formas, jas reikia užpildyti tik tiems, kurie neturi Europietiško paso. Skrydyje į Londoną yra labai daug indų, kai kurie iš jų turi tuos Jungtinės Karalystės (UK) pasus. Tie kuri juos turi labai didžiuojasi, didžiuojasi taip, jog ateina mūsų klausti, rankose laikydami pasą "Atsiprašau, sakykite, o kur yra tualetas tiems, kuri turi britišką pasą". Na tai įsivaizduokite kiek ten košės pas juos galvoje tėra... Taigi, dalinu aš tas korteles is klausiu "Ar jūs turite UK pasą", vieni sako taip, kiti ne ir keliauju aš taip per kabiną, kol to klausimo neužduodu vienam iš keleivių, o jis man ir atsako "Ne, UK paso neturiu, bet aš turiu britišką"... Na sakykit ką tik norit, bet... aš likau be amo...
ROJUS ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE
Tai tiek atrodo apie tą gyvenimą tarp debesu, nuostabų, pilną nuotykių ir nepakartojamą, tačiau gyvenimas ant žemės irgi nestovi savo vietoje ir juda į priekį. Rugsėjį pasitaikė puiki proga pakeliauti ir aplankyti dar vieną Artimųjų Rytų šalį, Omaną ir jo sostinę Muskatą.
Tai buvo nuostabi kelionė po Artimuosius Rytus, kuomet nesijaučiau nei minutės, jog esu juose. Buvo labiau paašu jog esu Kretoje ar Santorini saloje. Galbūt išdavikiškas buvo tik oras, kuris priminė, jog esu rytuose, kažkur dykumoje.
Omanas - nuostabi valstybė arabų pusiasalyje, kurios pakrantė pagal nuostabaus grožio, spalvos ir temperatūros vandenys yra nusidriekusi apie 1800 kilomentrų. Šios šalies reljefas nėra vien tik lygus smėlis. Omane matai kalnus, ne tokio didumo kaip Alpes, tačiau tai kalnai. Jie kitokie nei bet kur kitur,m tačiau atrodo įspūdingai. Žmonės šioje šalyje draugiški ir besišypsantys. Nepasakytum, jog jie yra arabai, nes pastarieji Katare yra išpuikę ir išlepę. Nieko nedirba, o jei ir dirba tai kokį nors lengvą valstybinį darbą, kur galėtų sau ramiai žaisti savaisiais telefonais. Omaniečiai kitokie, jie paprasti ir dirba viską ką galima dirbti, pardavėjais parduotuvėse, taksi vairuotojais ir t.t. Negaliu net įsivaizduoti katariečio darančio tokius darbus.
Pats Omanas kaip šalis turi kultūrą ir turi istorija. Dubajus ir Kataras tai du plastikiniai miestai, kuriuose viskas dirbtina. Muskate atrodo viskas kitaip.
Teko lankytis vietiniuose namuose. Mano bičiulis nusivežė mane į savo brolio, o vėliau į tėvo namus. Iš išorės tie visi arabiški namai atrodo vienodi, mažiukai, neaukšti su labai labai mažais langeliais, kad kuo mažiau saulės spindulių prasiskverbtų vidun. Tačiau patekus į vidų viska satrodo kitaip. Neteko man matyti miegamųjų ir kitokių kambrių, mat kiekvienas namas turi atskirus laukiamuosius vyrams ir moterims, kuomet ateina svečiai. Tie laukiamieji yra didesni už mano butą Vilniuje, kuris yra 45 kvadratinių metrų. Tai įsivaizduokite tokį laukiąmąjį, kuris yra kone pusantro karto didenis. Jis išklotas kilimu, o pagal sienas stvi sofos, viduryje visiškai tuščia... na keista, bet ten jau taip tradiciška kad taip turi būti. Laukiamasis yra ta vienintelė veta kur svečiai būna, jie neina į miegamuosius, salonus ir t.t. Vaišės ir priėmimai vyksta čia.
Norint pamatyti Omaną reialingas automobilis, kurį lengvai galima išsinuomoti oro uoste. Muskatas, šalies sostinė, labai gražus. Čia gali mayti nemažai žalumpos, nes net oras ne toks karštas kaip Katare. Muskate stovi trečioji didžiausioji mečetė pasaulyje, kurios viduje yra didžiausias pasaulyje (bent jau jie taip sako), rankų darbo kilimas be jokių siūlių ir nuostabasu grožio šviestuvas, tiesiog kandeliabras, kuris padarytas iš Swarovsky kristalų. Patimečetė įstabaus dydžio ir nuostabaus grožio.
Aplankę vietinį turgų, kuriame gali nuspirkti visko ko širdis geidžia ir mečetę, nusprendėme, jog reikia išvykti iš už miesto pasidairyti po apylinkes. Taigi pirmoji mūsų stotelė buvo Bimmah Sinkhole (lt. karstinė dauba). Tai nuostabus reginys, dauba pilna kištolo skaidrumo vandens, nusileidus laipteliais žemyn ir įbridus į tą nostabaus grožio vandenį kojas užpuola mažosios žuvytės, kurios staiga ima nurinkinėti negyvosios odos gabalėlius nuo kojų. Nepakartojamas jausmas, kutenimas neišpasakytas. ž šias procedūras Tailande žmonės moka pinigus, o vat Omane gali tai padaryti naturaliai, tiesiog reikia atvyki čia. Pasibuvę dauboje patraukėme toliau.
Nepaminėjau, jog mūsų galutinis tikslas yra Whadi Shab (lt. wadi - sezoniškai išdžiųstančios upės vaga, shab - iš arabų kalos reiškia bendruomenė). Taigi pakeliui į tą upės vagą mes vis pralėkdavome pro vieną kitą miestelį, gal tiksliau reiktų sakyti kaimelį ar vietinę bendruomėnę. Įdomiausia tai, jo kuomet ten užsukdavome pasižiūrėti, miestelis buvo tuščias, ne vienas, o visi iki vieno, kuriuose buvome. Mes keliavome dienos metu. Miestelyje visi langai uždaryti, parduotuvės nedirba, neįmanoma nusipirkti net vandens. Gerai, kad savo atsargas pasipildėmė dar Muskate. Įvažiavus į miestelį apima toks eistas jausmas, jog čia kažkas lankėsi ir pagrobė visus gyventojus, nes vėjas po gatves plaiksto šiukšles ir gatvės pilnos ožkų. Tačiau nesutiksi nei vieno žmogaus.
Pagaliau pasiekėme mūsų kelionės tikslą. Upės vaga sausut sausutėle, apsupta iš abiejų pusių kalnais, tai slėnis, kur kažkada seniai seniai, o gal ir nelabai seniai tekėjo upė. Keliausime juo tolyn. Pats pagrindinis tikslas, šio slėnio pabaioje yra kalnų vandens baseinas, kuriame yra tarpeklis, praplaukus jį patenki į kalnų krioklio baseiną, kuris yra kalno viduryje. Matėme tik nuotraukas ir filmuotus vaizdus, kuriuos mums rodė mūsų draugai omaniečiai. Labai norime pamatyti, taigi sparčiu žingsniu radedame kalione per baltus akmenis slėnyje.
Toji vieta nutolusi toliau nei mes įsivaizdavome. Keliauti ten tenka skardžių kraštais, Kelias išmintas, pakeliui ten sutinkame kelis žmone sugrįžtančius iš šios nostabios atrakcijos. Pakalbėję su jais norime kuo greičiau ten atsidurti. Taigi bene po vienos valandos kelionės per uolas, jų pakaščius, akmenis kuomet stovi ant uolos pakraščio, o po kojomis matai nuostabaus grožio kalnų vanens baseiną su begalo skaidriu vandeniu. Taip ir norisi šokti į tą vandenį, tik paskui neaišku kaip reiks iš ten išsiropšti.
Pagaliau pasiekėme tikslą, na tiksliau liko keli šimtai metrų iki jo, kurių mes jau neįveiksim. Neesame tam pasiruošę, kadangi iki paskutinio tikslo reikia truputi plaukti, truputi eiti per akmenis, per kuriuos basomis eiti labai skausminga. Tenka mums sustoti prie paskutinio baseino. Nsprendžiame nusimaudyti krištolo skaidrumo vandenyje. Vanduo toks skaidrus, jog gali susaičiuoti visus akmėnėlius esančius dugne. Čia taip pat mus pasitiko žuvytės, kurios vėl kuteno padus. Šiuose baseinuose vandens švarumas neišpasakytas. Mes į šią kelionę nepsiėmem vandens, tiesiog negalvojome jog taip toli, taigi kuomet pasiekėme paskutinį baseiną buvome ištroškę. Aš paragavau to vandens, oželiu nepavirau vis dar esu gyvas, o vanduo neišpsakyti švarumo ir geriamas.
Pasimaudę, truputį pailsėję patraukėme atgalios, nes jau temo, saulė netrukus nusileis ir slėnyje, apsuptame kalnų bus tamsu. Kelionė atgal truko trumpiau nei į priekį. Kuomet beveik buvo prie mašinos liko pereiti upės vagą, kuri buvo sausa mums atvykus, o dabar vaga pradedanti prisipildyti vandens. Iš tiesų kaip keista. Dienos metu ten buvo sausa, o vakare pakilus jūros vandeniui jis subėga į šią upę. Nepaminėjau, jog upės žiotys išteką į jūrą, na tiksliau jos sujungtos su jūra, ne sten ištekėti kam nelabai yra.
Sėdm į automobilį ir patraukėme atgalios. Užsukome į vieną iš tų kaimelių nuspirkti vandens. Saulė jau buvo nusileidus ir musulmoniškoje šalyje buvo maldos metas. Miestelis kaip nekeista buvo visai kitoks nei prieš tai. Jis buvo pilnas žmonių, minaretai kvietė melstis. Parduotuvės ir kavinukė sbuvo atidarytos. Na tiksliau bus atidarytos po maldos, nes visi staiga išbėgo melstis. Keisčiausia tai, jog dabar nemačiau nei vienos ožkos, tik žmones. Pagavojau, gal tie miesteliai kokie nors užkeikti ar stebūklingi, dienos metu visi pavirsta ožkomis, o saulei nusileidus atgyja į žmones. Čia būtų kaip kokioje Šachrazados pasakoje iš 1001 nakties. Gal taip ir nėra, tačiau atrodė labai panašiai.
Galėčiau čia rašyti dar ir daugiau vieko, bet nėra prasmės, nes to grožio ir jausmo vistiek neperteiksiu. Tai reikia pamatyti patiems ir viską pajusti. Įkvėti rytietiško oro, pajausti saulės kaitrumą, žuvyčių kutenimą, vandens gaivumą ir skonį... Omanas - tai vieta kur reikia keliauti. Ne Dubajus kur keliauja visi. Omane nuostabūs paplūdymiai, vanduo, žmonės ir gamta. Čia gali atostogauti tinginiaudamas, arba atostogauti keliaudamas. Netrukus sukelsiu daugiau nuotraukų, nes atsitiko taip, jog savo foto kamerą palikau Omane. Laukiu kol draugai ją man atveš.
Šiam kartui atrodio tiek įspūdžių. Spalis buvo smagus mėnuo. Dar laukia lapkritis, tada nepasitebimai ateis gruodis, bus Kalėdos ir kalendoriuje skaičiai persivers į 2012. Tai bus taip greitai, kad tikriausiai nespėsime nei sumirksėti. Aš jau nekantrauju ir noriu žinoti kur šiemet tes sutiksi visas šias šventes. Labai norėčiau Kaldas praleisti New York'e, nes jau gavau JAV vizą, kad galiu pradėti skraidyti į svajonių, ir saldainių šalį Ameriką.
Kitą mėnesi keliausiu į Braziliją, Nepalą, Prancūziją ir Vokietiją. Laukia nuostabus laikas.
Su meile ir šiltais linkėjimais
Remis
ROJUS ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE
Tai tiek atrodo apie tą gyvenimą tarp debesu, nuostabų, pilną nuotykių ir nepakartojamą, tačiau gyvenimas ant žemės irgi nestovi savo vietoje ir juda į priekį. Rugsėjį pasitaikė puiki proga pakeliauti ir aplankyti dar vieną Artimųjų Rytų šalį, Omaną ir jo sostinę Muskatą.
Tai buvo nuostabi kelionė po Artimuosius Rytus, kuomet nesijaučiau nei minutės, jog esu juose. Buvo labiau paašu jog esu Kretoje ar Santorini saloje. Galbūt išdavikiškas buvo tik oras, kuris priminė, jog esu rytuose, kažkur dykumoje.
Omanas - nuostabi valstybė arabų pusiasalyje, kurios pakrantė pagal nuostabaus grožio, spalvos ir temperatūros vandenys yra nusidriekusi apie 1800 kilomentrų. Šios šalies reljefas nėra vien tik lygus smėlis. Omane matai kalnus, ne tokio didumo kaip Alpes, tačiau tai kalnai. Jie kitokie nei bet kur kitur,m tačiau atrodo įspūdingai. Žmonės šioje šalyje draugiški ir besišypsantys. Nepasakytum, jog jie yra arabai, nes pastarieji Katare yra išpuikę ir išlepę. Nieko nedirba, o jei ir dirba tai kokį nors lengvą valstybinį darbą, kur galėtų sau ramiai žaisti savaisiais telefonais. Omaniečiai kitokie, jie paprasti ir dirba viską ką galima dirbti, pardavėjais parduotuvėse, taksi vairuotojais ir t.t. Negaliu net įsivaizduoti katariečio darančio tokius darbus.
Pats Omanas kaip šalis turi kultūrą ir turi istorija. Dubajus ir Kataras tai du plastikiniai miestai, kuriuose viskas dirbtina. Muskate atrodo viskas kitaip.
 |
| Sultono rūmai |
 |
| Vaizas nuo kalno. Nuostabaus grožio paplūdimys apačioje |
Norint pamatyti Omaną reialingas automobilis, kurį lengvai galima išsinuomoti oro uoste. Muskatas, šalies sostinė, labai gražus. Čia gali mayti nemažai žalumpos, nes net oras ne toks karštas kaip Katare. Muskate stovi trečioji didžiausioji mečetė pasaulyje, kurios viduje yra didžiausias pasaulyje (bent jau jie taip sako), rankų darbo kilimas be jokių siūlių ir nuostabasu grožio šviestuvas, tiesiog kandeliabras, kuris padarytas iš Swarovsky kristalų. Patimečetė įstabaus dydžio ir nuostabaus grožio.
 |
| Vienas iš mečetės minaretų |
 |
| Šviestuvai iš kristalų. O viduryje listra karalienė, visa krištolinė |
Aplankę vietinį turgų, kuriame gali nuspirkti visko ko širdis geidžia ir mečetę, nusprendėme, jog reikia išvykti iš už miesto pasidairyti po apylinkes. Taigi pirmoji mūsų stotelė buvo Bimmah Sinkhole (lt. karstinė dauba). Tai nuostabus reginys, dauba pilna kištolo skaidrumo vandens, nusileidus laipteliais žemyn ir įbridus į tą nostabaus grožio vandenį kojas užpuola mažosios žuvytės, kurios staiga ima nurinkinėti negyvosios odos gabalėlius nuo kojų. Nepakartojamas jausmas, kutenimas neišpasakytas. ž šias procedūras Tailande žmonės moka pinigus, o vat Omane gali tai padaryti naturaliai, tiesiog reikia atvyki čia. Pasibuvę dauboje patraukėme toliau.
Nepaminėjau, jog mūsų galutinis tikslas yra Whadi Shab (lt. wadi - sezoniškai išdžiųstančios upės vaga, shab - iš arabų kalos reiškia bendruomenė). Taigi pakeliui į tą upės vagą mes vis pralėkdavome pro vieną kitą miestelį, gal tiksliau reiktų sakyti kaimelį ar vietinę bendruomėnę. Įdomiausia tai, jo kuomet ten užsukdavome pasižiūrėti, miestelis buvo tuščias, ne vienas, o visi iki vieno, kuriuose buvome. Mes keliavome dienos metu. Miestelyje visi langai uždaryti, parduotuvės nedirba, neįmanoma nusipirkti net vandens. Gerai, kad savo atsargas pasipildėmė dar Muskate. Įvažiavus į miestelį apima toks eistas jausmas, jog čia kažkas lankėsi ir pagrobė visus gyventojus, nes vėjas po gatves plaiksto šiukšles ir gatvės pilnos ožkų. Tačiau nesutiksi nei vieno žmogaus.
 |
| Eilę užsiima jau nuo pat ryto |
 |
| Omanietiškas turbanas. Išnokau kaip jį reikia susukti |
Pagaliau pasiekėme mūsų kelionės tikslą. Upės vaga sausut sausutėle, apsupta iš abiejų pusių kalnais, tai slėnis, kur kažkada seniai seniai, o gal ir nelabai seniai tekėjo upė. Keliausime juo tolyn. Pats pagrindinis tikslas, šio slėnio pabaioje yra kalnų vandens baseinas, kuriame yra tarpeklis, praplaukus jį patenki į kalnų krioklio baseiną, kuris yra kalno viduryje. Matėme tik nuotraukas ir filmuotus vaizdus, kuriuos mums rodė mūsų draugai omaniečiai. Labai norime pamatyti, taigi sparčiu žingsniu radedame kalione per baltus akmenis slėnyje.
 |
| Kelionės pradžia išsausėjusia upės vaga |
 |
| Kalnų krištolinis krioklys |
 |
| Skaidrusis vanduo kurį galima gerti |
Pasimaudę, truputį pailsėję patraukėme atgalios, nes jau temo, saulė netrukus nusileis ir slėnyje, apsuptame kalnų bus tamsu. Kelionė atgal truko trumpiau nei į priekį. Kuomet beveik buvo prie mašinos liko pereiti upės vagą, kuri buvo sausa mums atvykus, o dabar vaga pradedanti prisipildyti vandens. Iš tiesų kaip keista. Dienos metu ten buvo sausa, o vakare pakilus jūros vandeniui jis subėga į šią upę. Nepaminėjau, jog upės žiotys išteką į jūrą, na tiksliau jos sujungtos su jūra, ne sten ištekėti kam nelabai yra.
Sėdm į automobilį ir patraukėme atgalios. Užsukome į vieną iš tų kaimelių nuspirkti vandens. Saulė jau buvo nusileidus ir musulmoniškoje šalyje buvo maldos metas. Miestelis kaip nekeista buvo visai kitoks nei prieš tai. Jis buvo pilnas žmonių, minaretai kvietė melstis. Parduotuvės ir kavinukė sbuvo atidarytos. Na tiksliau bus atidarytos po maldos, nes visi staiga išbėgo melstis. Keisčiausia tai, jog dabar nemačiau nei vienos ožkos, tik žmones. Pagavojau, gal tie miesteliai kokie nors užkeikti ar stebūklingi, dienos metu visi pavirsta ožkomis, o saulei nusileidus atgyja į žmones. Čia būtų kaip kokioje Šachrazados pasakoje iš 1001 nakties. Gal taip ir nėra, tačiau atrodė labai panašiai.
Galėčiau čia rašyti dar ir daugiau vieko, bet nėra prasmės, nes to grožio ir jausmo vistiek neperteiksiu. Tai reikia pamatyti patiems ir viską pajusti. Įkvėti rytietiško oro, pajausti saulės kaitrumą, žuvyčių kutenimą, vandens gaivumą ir skonį... Omanas - tai vieta kur reikia keliauti. Ne Dubajus kur keliauja visi. Omane nuostabūs paplūdymiai, vanduo, žmonės ir gamta. Čia gali atostogauti tinginiaudamas, arba atostogauti keliaudamas. Netrukus sukelsiu daugiau nuotraukų, nes atsitiko taip, jog savo foto kamerą palikau Omane. Laukiu kol draugai ją man atveš.
Šiam kartui atrodio tiek įspūdžių. Spalis buvo smagus mėnuo. Dar laukia lapkritis, tada nepasitebimai ateis gruodis, bus Kalėdos ir kalendoriuje skaičiai persivers į 2012. Tai bus taip greitai, kad tikriausiai nespėsime nei sumirksėti. Aš jau nekantrauju ir noriu žinoti kur šiemet tes sutiksi visas šias šventes. Labai norėčiau Kaldas praleisti New York'e, nes jau gavau JAV vizą, kad galiu pradėti skraidyti į svajonių, ir saldainių šalį Ameriką.
Kitą mėnesi keliausiu į Braziliją, Nepalą, Prancūziją ir Vokietiją. Laukia nuostabus laikas.
Su meile ir šiltais linkėjimais
Remis
