Naujausios žinios iš dykumos...

2011 birželio 26 d. Naujausios žinios iš dykumos...

Paskutinės žinios iš dykumos krašto, Kataro, buvo skelbtos prieš mėnėsį. Taip jau gavosi, kad mano blogas pasipildo kartą per mėnesį. Taip vyksta dėl laiko ir įkvėpimo stygiaus, na tiksliau dėl laiko... Tačiau juk svarbiausia, kad užrašaio vis atsiranda....

KELIONĖ UŽ ATLANTO

Taigi, apie birželį, koks jis buvo... Mėnuo prasidėjo nuostabiai, kelione iš Brazilijos, iš tolimojo krašto už milžinišojo Atlanto vandenyno. Skrydis į Braziliją trunka truputi daugiau nei keturiolika valandų. Ar įsivaizduojate save skardinėje dėžutėje keturiolika valandų? Man tai arodė visa amžinybė, tačiau nėra taip blogai kaip galima pagalvoti. Po šio skrydžio supratau, kad mieliau skraidyčiau šiuos ultra ilguosius maršrutus, nei paprastus ilguosius, kurie trunka apie dešimt valandų. Paklausite kodėl? Atsakymas labai paprastas, ultra ilguosiuose skrydžiuose mes ilsimės ir kokį trečdalį skrydžio miegame mums skiruose miegojimo lovose. Tai buvo dar vienas naujas potyris mano darbe. Dvejojau kaip ten bus, ar galėsiu užmigti ir t.t. Nes dažniausiai turiu problemą, jog lėktuvuose negaliu užmigti. Galiu miegoti visur kur tik įmanoma, naktiniuose klubuose, automobilioe, autobusuose, parkuose ir t.t. Bet tik ne lėktuvuose, tam kad juose užmigčiau turiu svaigintis alkoholiniais gėrimais, o kaip žinia, darbo metu juos gerti draudžiama. Tačiau viskas klostėsi geriau nei aš tikėjausi ir miegas buvo labai saldus.

Taigi tolimojoje šalyje Brazilijoje, nusileidau jos didžiausiame mieste San Paule. Tai mietsas, kuris garsėja nepailstančiu naktiniu gyvenimu... Labai gaila, kad man jo šį kartą nepavyko pamatyti, nes kaip visada, na tiksliau kaip dažniausiai būną įgula buvo nuobodi, niekas nenorėjo linksmintis, o kai pagaliau du kolegas įtikinau, tai jie po pirmojo apšildančio kokteilio viešbutyje nusprendė niekur nejudėti... Kaip nuobodu... Tačiau viltys ne visos prarastos, aš ten grįšiu ir tada jau bus...

San Paulas - tai tarsi braziliškasis New York, na bent jau taip jį apibūdina vietiniai. Miestas, kuriame virte verda gyvenimas. Gatvės pilnos žmonių, skubančių, lekenčių, svajojančių ar tiesiog šiaip plaukiančių minioje. Manau, jog ten sugrįšiu vieną dieną ir kaip turistas, na gal ne į San Paulą, bet tikrai į Brziliją, į Rio de Žaneirą, kur gyvenimas teka sambos ritmu...

BIRŽELIS - NUOSTABUS MĖNUO GIMTI

Palikęs Brazilija grįžau į dykumos kraštą, kur nėra tokios žalumos ir tokio tyro oro, kur viskas padengta dulkėmis. Šiame krašte nenumaldomai artėjo dešimta mėnesio diena. Diena kuomet prieš 28  metus pirmą kartą mano balsą išgirdo pasaulis.

Iki pat gimimo dienos nenustojau galvoti, o kaip bus? Nes juk šiemet nebus mano tradicijos sukviesti visus draugus ir nedraugus, bičiulius ir artimuosius į vyninę ir smagiai iki paryčiu klegenant gurkšnoti, o vėliau gerti proseką? Tradicija, kuri gyvavo ketverius metus šiemet nebus tęsiama? Buvo keista, tačiau neturėjau kito kelio kaip tik susitaikyti su šia mintimi...

Gimimo diena Dohoje buvo kitokia...Vyninę teko iškeisti į baseiną po atvira saule su dviem artmiausiais draugais. Negaliu sakyti kad buvo blogai, nes pirmą kartą gyvenime gėriau šampaną baseine. Toks tikras penkių žvaigždučių gyvenimas... Ir tą dieną tikrai buvo šampanu palaistytas gyvenimas už limonado pinigus.

Baseine sutikau nenusakomo amžiau damą, vardu Ivona, ji į Katarą atvyko gyventi iš Kanados rieš tris metus. Sėdėjau baiseine ir užsimaniau šampano, taičiau barao padavėjas man pasakė, jog jie čia šampano neturi. Nuskambėjo labai keistai, prabangaus viešbučio baseine nėra šampano??? Tai kaip žmonės čia švenčia ypatingas progas? Mano poklabį nugirdo Ivona. Ji nesusilaikė neįsiterpusi, ir ačiū jai. Ji čia gyvene trejus metus ir tiesiog mėgaujasi gyvenimu, jos vyras dirba viename iš universitetų, o ji, kaip ir dera damai, leidžia laiką su knyga, bokalu alaus ir cigarete rankose, baseine, po atviru dangumi, kur mėgaujaisi saulės procedūromis. Jos veidą dengė dideli akiniai, o plaukai buvo paslėpti po didele berete. Nepaisant to mes radome daug bendros kalbos, sėdėjau su ja ir savo draugais, kurie iš tiesų kažkaip nuplaukė tolyn, taigi mes likome dviese ir girtuokliavome baseine. Šampanas, kokteiliai ir puikūs pašnekesiai. Tikrai, gyvenimas yra nuostabus.
Vakarėlis iš baseino buvo pratęstas naktiniame klube...

Mano geriausia draugė Melanija iš Italijos

Geriausių draugų apsuptyje, Melanija ir Baptistas (Ptancūzija)

Dar vienas geriausias draugas iš dešinės Martinas (Bulgarija). Štai ir susipažinote su mano geriausiais draugais Dohoje....

Tie žmonės, kurie dirba tame bare yra iš Indijos, ir žinokite tikrai, nemeluoju, tačiau jie visi turi vamzidinį mąstymą... Jų protai negali išlįsti lauk iš to vazdžio, vat baseino bare nėra šampano ir viskas, tačiau viešbučio restorane, kuris yra šalia baseino, šampanas liejasi pėmis, o jiems į galvą neateina mintis kad mane galima nusiųsti ten įsigyti mano norimo gėrimo. Taigi aš nukulniavau iki restorano, užsakiau butelį šampano, kurį man atnešė į baiseiną... Ir kuomet atėjo metas iššauti kamštį, spratau, kad baseino baro darbuotojai savo gyvenime nėra matę šampano ir tikriausiai net nežino kas tas per daiktas, nes barmenas pradėjo atidarinėti šampano butelį su vyno kamščiatraukiu... Įsivaizduojate mūsų visų reakciją? Negalėjome susilaikyti neisjuokdami iki ašarų... Visa laimė, kad laiku spėjau jį sustabdyti ir gavau galimybę iššauti kamštį su trenksmu... Buvo nuostabi diena, po kurios sekė nuostabus vakaras su artimiausiais draugais viename iš barų... Taigi, kai dabar paalvoju nebuvo taip blogai, bet vyninės man vistiek trūko... Rugpjūtį būtinai ten gersiu proseką su savo mieliausiais ir pasiilgtais draugais...

DUBAJUS - OAZĖ ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE

Tiesa, įterpsiu trumpą pasakojimą apie tai, kaip savo laisvas dienas leidau Dubajuje. Nusprendžiau palikti Dohą keturioms dienoms ir nuvykti pasižvalgyti į kitą artimųjų rytų miestą - Dubajų, apie kuri tiek daug esu girdėjęs.

Dubajus - tai tarsi oazė artimosiuose rytuose. Daug laisvesnis ir daug mielesnismietas nei Doha. Kuomet esi Dubajuje nereikia sukti galvos dėl alkoholio, nes jo yra visur ir netgi gali įsivežti į šali iš oro uosto, kas yra griežtai draudžiama Dohoje, už alkoholio įvežimą į šalį, čia baudžiama kalėjimu.

Artimuosiuose rytuose kiauliena yra draudžiamas reikalas. Šio mėsos pasiilgsta visi europiečiai gyvenantys Dohoje, nes jos paprasčiau niekur nėra. Netgi per televiziją rodomose laidosi apie kulinariją, kurios yra iš Australijos, Anglijos ir t.t., žodis kiauliena yra iškerpamas, na tiksliau tuo metu kai jie taria šios mėsos pavadinimą dingsta garsas arba pasigirsta "pyp", lyg tai būtų koks keiksmažodis, o Dubajuje kialienos gali nuspirkti parduotuvėse, aišku tam yra atsikiri skyriai ir t.t. bet faktas tas kad jo ten yra, ir neti kavinėse kepami kepsniai, prie kurių sau drąsiai sėdėdamas lauke gali gerti alų ar kitą svaiginantį gėrimą, ko, vėlgi, Dohoje nepamatysi, nes visi alkoholiniai gėrimai slepiami po devyniais užraktais viešbučių baruose, klubuose ir restoranuose...

Taigi, kaip jau supratote Dubajus ra tikrai vertas dėmėsio, o gyvenimas ten daug paprastesns ir su mažiau taisyklių... Gatvėse vietiniai nesirengia Dish Dashais ir moterys mažiau slepiasi po Abajomis. Teko lanytis didžiausiame prekybis centre pasaulyje, taip, kiek menu tai didžiausias prekybcentris pasualyje, kuris prilygsta nežinau keliems mūsų Akropoliams, vien knygynas jame yra pusės Vilniaus Akropolio dydžio... Šiame prekybos centre, dideliame akvariume plaukija rykliai, rajos, skraiduolės ir dar visokios kitokios žuvys. Tai tarsi didelis jūrų muziejus, vienoje iš prekybos centro dalių.

Šis prekybos centras įsikūrės šalia Burj Kalifa bokšto, aukščiausio pasaulio pastato, kuris atrodo įspūdingai, o šio bokšo it prekbos centro prieigose yra nepakartojamo grožio šokantys fontanai, kurie veiia kiekvieną dieną nuo nuo šeštos valandos vakaro iki pat vidurnakčio, šokdami vis kitokį šokį su penkiolikos ar dvidešimties minučių pertraukomis. Šio fontano šokius geriausia stebėti iš Armani viešbučio, kuris yra įsikūręs aukščiausiame pasaulio pastate. Tiesiog sėdi viešbučio bare, na tiklsiau Armani lounge ir pro langus stebi nepakartojamus vaizdus...

Aukščiausias pasaulio pastatas

Jis ir ji. Dish Dashas ir Abaja :)

Vaizdas iš 47 aukšto

Tikrai žinau, kad į Dubajų dar sugrįšiu... Sugrįšiu pasideginti po Dubajaus saule nuostabiame jo paplūdimyje, pakilti į 122 aukštą ir pamatyti Dubajų ir aukštai ir galbūt net nukeliausiu paslidinėti į kita perkybos centrą kur yra įrengta slidinėjimo trasa su daug daug sniego... Na taip, kai paalvoju tai Dubajus keistas miestas... Gal netgikeistesnis nei Doha, bet keistesnis gerąja prasme...

SUGRĮŽIMAS Į ŠANCHAJŲ

Birželį dar lankausi savo megstamame Kuala Lumpūre, buvau Šanchajuje, kuris beje paliko visai kitokį įspūdį nei tada, kai ten lankiausi pirmą kartą. Šį kartą praleidau apsipirkinėjimą ir vakarėlius ir keliavau pasižiūrėti miesto, kuris yra beprotiškai didelis ir apstatytais beprotiškai aukštais dangoraižiais... Buvo smagu ir įdomu. Keisti tie žmonės kiniečiai...

Vienas iš smagesnių nutikimų kuries nutyko Šanchajuje, tai bvo ne itin malonus vaizdas akiai, tačiau juokėmės ki ašarų. vaikštinėdami po "Žmonių parką" (People park), tai jie vadiną vieną iš centirnių parkų, kuris beje yra labai gražus... Taigi vaikštinėjant po tą parką ir besigrožint augalija, netyčia mano akys užkliuvo už kažko balto, besislepiančio krūmuose, na tiksliau net nebandančio spėptis, o ten pasirodo buvo moteriškė viduryje parko, be jokio gėdos jauso atliekanti savo gamtinius reikalus... Įsivaizduojate? Miesto centiriame parke, net nebandanti pasislėpti už jokio krūmėlio pritūpis viską padarė, atsistojo nusivalė ir toliau patraukė prie staliukų žaisti kortomis ar kauliukais. Kiniečiai tikrai pakvaišę lošėjai, jie žaidžia kortomis ar kauliukais iš pinigų visur, naktiniuose klubuose, parkuose, kavinėse ir t.t. Net lėktuve jie tai daro. O viešosiuose vietose tai dar ir rėkia garsiai bei koliojasi vienas su kitu...

Kad kiniečiai nemandagūs žmonės tą jau pastebėjau, jie niekada nesako ačiū ir visai nesišypso. Tačiau baisiausias dalykas kuris gali nutikti, jums besilankanti Kinijoje ir bandant ką nors nusipirkti turguje, tai iš kantrybės išvestas kinas. Net nebandykite to daryti. Džiaugiuosi, kad man dar neteko to patriti ir tikiuosi artmiausiu metu neteks. Paklausite kas gali nutikti? Atsakysiu. Jei derėsitės su kinu dėl kokios nors prekės, kuri jums patinka, ir bandysite numušti kainą, jūsų derybos truks ilgai ir galiausiai nuspręsite nepirkti, arba kinas neteks kantrybės, tikėkitės spjūvio į veidą tikrąją to žodžio prasme. Taip, teisingai, kai jie susinervina tada jie spauna jums tiesiai į veidą. Patikėkite manimi, spjauna taip tiksliai ir skausmingai... O jei pardavėjas bus ne vienas tai sulauksite spūvio ir iš jo kolegos, o per tą laiką, kol nusivalysite jus ali pasiekti antras ir trečias šūvis, o kinas jau bus pasišalinęs iš įvykio vietos... Taigi atsakrgiai derėkitės su jais... Liepą pradėsiu nuo šio skrydžio, tikiuosi, kad nebūsiu apsjaudytas.

VENECIJA - UŽBURIANTIS MIESTAS

Biržeilio mėnesio skrydis į Veneciją buvo tikra atgaiva sielai... Aplankiau pasakišką miestą, kurį norėjau pamatyti labai seniai. Tai nenusakomo grožio miestas su nenusakoma dvasia. Tai mietsas, kurieme orisi būti ir neinori niekur eitiir tų mažų siaurių gatvelių, kuriuose niekada nesutksi jokio automobilio, tiesiog norisi imti pasiklįsti tuose labirintuose, tarp tiltų ir kanalų, tarp pasatatų ir gražios architektūros. Kur bene ant kiekvieno tilto stovi gondoljeras ir viečia tave pasiplaukiot gondola po Venecijos kanalus. Šią pramogą palikau kitam kartui, nes norėjau jausti žemė po savo kojomis.

Bet kaip buvo smagu vaikščioti tomis gatvėmis ir grožėtis miesto architektūra ir senumu, matyti daug daug žmonių, besimėgaujančių tais vaizdais. Sėdinti vienoje iš lauko kavinių įsikūrusioje ant pagrindinio kanalo kranto, gurkšnojant vyną stebėti praplaukiančias gondolas ir katerius, bei kitokisu laivus, nepakartojamas jausmas.

Venecija tai mietas persmelktas karnavalo dvasios, šio miesto gatvės tiesiog alsuoja paslaptimis... Gali tik bandyti įsivaizduoti kas vyksta to karnavalo metu, tose mažose gatvlėse, labirintuose, akligatviuose... Kuomet visi pasidabinę puošniausiais apsiaustais, o veidus slepia po nepakartojamo grožio kaukėmis... Taip ir norėtųsi pasinerti į šio karnavalo šurmulį... Gal vieną dieną šis noras išsipildys.

Net nenoriu labai plačiai plėstis apie šį nuostabų miestą, ten tiesiog reikia apsilankyti, nes žodžiais tai nepreteikiama.

NR. 1 PASAULYJE

Vos nepamiršau pabaigai paminėti, jog dabar galiu išdidžiai pasakyti, kad dirbu geriausiose pasaulio avialinijose, nes Kataro avialinijos buvo pripažintos Nr. 1 pasaulyje, taigi, nuo šios ne tik penkios žbaigždės, bet dar ir Nr. 1 :) Kai pagalvoji tai visai smagu būti to dalimi, o dar žinat ir tai, jog tuo metu kuomet vyko ertinimas aš jau buvau čia, tai galiu sau tyliai pasakyti, kad ir aš prie to prisidėjau, kaip ir visi kiti likę mano kolegos... Visai smagu. 

Taigi atrodo tiek trumpai apie mano dar vieną mėnesį. Jau drąsiai galima sakyti, kad birželis baigėsi :) ateina liepa, o po jos rugpjūtis, kuomet aš grįšiu į gimtąją, pasiilgtą bočių žemę. Labai labai laukiu. O tuo tarpu liepą dar skrisiu į Londoną (net su viena laisva diena ten), vat metus nesiuntė manęs ten ir staiga Londonas su laisva diena, tada dar bus mano "mylimoji" Daka, skrisiu į Pietų Afriką į Johanseburgą, Šanchajų ir Bakoką. Ir žinoma, dar kažkur, tikiuos kur nors smagiai, nes turiu aštuonis namų budėjimus...

Taigi, šiam kartui tiek, taip trumpai ir neišsiplečiant, be didesnių nuotykių Dohoje ir lėktuvuose, buvo visai ramus mėnuo, nes buvo puikūs skrydžiai.

Ma Salama

Remis