Ne metų laikai keliauja pas mane, aš keliauju pas juos...

2011 m. gegužės 21 d. Ne metų laikai keliauja pas mane, aš keliauju pas juos...

Praėjo dar vienas mėnuo ir kelios dienos nuo mano paskutinio įrašo... O aš vis nesustoju, Vis keliauju... Keliauju dienomis ir naktimis. Keliauju per metų laikus. Gyvenu amžios vasaros šalyje, Kur niekada nebūna šalta ir niekada nebus sneigo, čia labai retai lyja, tačiau keliaudamas matau salę, matau sniegą, žydinčias gėles ir krentančius spalvotus medžių lapus.

Vis dar iš atminties neišdyla matytas ruduo Vokietijoje, kuomet po ilgo laiko mačiau krenančius lapus ir suprartau, kaip myliu Europą... Taip nutinka visada, kai esi ten kur tai yra kasdienybė, niekada to nevertini, bet kai to netenki, tada staiga supranti kaip tai buvo brangu ir miela...

TEN KUR KEIČIASI METŲ LAIKAI

Taigi, kažaip jau nutiko, kad Vokietoja yra mano metų laikų šalis. Ten mačiau po ilgo laiko rudenį ir krentatčius lapus, ten mačiau pirmą sniegą, o dabar, mėnesio pradžioje ten mačia tikrą pavasarį. Tokį pavasarį, kuomet medžių žaluma turi skirtingus atspalvius, važiuojant greitkeliu laukai nudažyti geltonais pienių žiedais, kai kuriose vietose banguo rapsai, mietse žydi ir nuostabiai kvepia kaštonai, parkuse jau baigiančios nužydėti tulpės ir į dangų is dar besistiebenčios našlaitės... Štai tokį pavaraį mačiau Vokietijoje, Štutgarte. 

Tai viena iš naujausių krypčių kompanijoje ir visai netikėtai gavau šį skrydį su viena laisva diena ten. Tai buvo bene nuostabiausias dalykas. Įgula buvo puiki... IŠ kitos pusės, kai paalvoji, tai nuosabu yrea skristi į naują kryptį, nes visiems tai naujas, niekas ten nebuvęs ir visi nori viską pamatyti. Taigi, kaip jau ir minėjau, me sten turėjome vieną laisvą dieną, galvojome ką nuveikus... Štutartas industrinis mietas, kažkaip nelabai yra ką ten pasižiūrėti, aišku, visuomet gali pasiduoti shopping'o (apsipirkimo) manijai ir leisti savi atlyginimą parduotuvėse, tačiau tai labai nuobodus ir neįdomu užsiėmimas, nors Štutgartas puiki vieta tai daryti. Šis mietas taip pat įžymus Mercedes ir Porsche automobiliais. Daugelis atvykusiųjų keliauja į šių automobilių muziejus, tačiau manęs kažkaip tai nežavi, aš mieliau pamatysiu ką nors unikalesnio nei automobilių muziejus, kurie gal ir unikalųs, bet kaip angliškai sakoma Not my cup of tea (ne mano arbatos puodelis). 

Taigi, mes nusprendžiame praleisti tuos muziejus, aš pasiūlau išsinuomoti automobilį ir važiuoti į kitą miestą esantį šalia pasižiūrėti pilių. Visi sutinka su šia idėja ir tada staga vienas bičiulis prisimena, jog Vokietijoje, Bavarijos žemėje (čia kaip Dzūkija, Aukštaitija, Žemaitija ir t.t. Lietuvoje) yra pilis, kurią garsusis Walt Disney world (Valto Disnėjau pasaulis), paėmė kaip prototipą Disneilendui... Taip, toji pilis kuri yra ten egzistuoja iš tiesų, ji yra vadinama Nošventštaino ir Hogenšvagau karališkąją pilmi (Royal Castle Neuschwanstein and Hohenschwangau. Bavaria. Germany). Šią pilį XIX amžiuje (1869 - 1886 m.) pastatė karalius Liudvikas II.

Kaip tikroje pasakoje, ant aukšto kalno pilis

Vidinis kiemas

Tai tikrai nuostabaus ir neakartojamo grožio statinys. Tam, kad jį pasiektum, turi važiuoti iš Štutgarto apie 300 kilometrų nuostabiais keliais Vikietijoje, kurie yra apsupti nepakartojamu kraštovaozdžiu. Kalnais, upėmis, ežerais, miškais, geltonimis pievomis ir rapsų laukais. Tai buvo nuostabi dienos kelionė. Jei kada Jums tektų lankytis Miunchene, ir turėsite ten laisvesnio laiko, tai iš šio miesto šį tašką pasiekti žymiai paprasšiau nei iš Štutgarto... Verta aplankyti, verta pamatyti ir verta pajausti tą nuostabū jausmą, kuris užplūsta užlipus ant to kalno, kurio viršūnėje stovi didinga ir nepakartojamo grožio pilis... Taigi, myliu ir labai ilgiuosi Europos ir jos grožio...

Nuostabaus grožio gamta. Tikra atgaiva akims

SUGRĮŽIMAS Į INDIJĄ

Grįžus iš šios nuostabios kelionės po Vokietiją, manęs laukė kitas skrydis į jau ne kartą lankytą Kočį, kuris ra Indijoje. Šį kartą buvo labai smagu, nes įguloje buvo septyni žmonės, iš kurių keturi, įskainat ir mane į tą ketvertųką, atvykome į kompaniją tą pačią dieną, taigi vienas kitą puikiai pažinojome, nes mokymuose buvome drauge. Tik dėl to tas skrydis ir buvo smagu, o šiaip jau apie Kočį kažkada rašiau ir nebesikartosiu, be to šį kartą niekur į miestą ir nebelidau, nes nebelabai yra ką ten pamatyti, išskyrus netvarką, šiukšles ir nelabai malonų kvapą. 

Kažkaip šioje kelionėje pagalvojau, kad tai jau prasidėjo. Kas tai? Tai, jog kai kuriose vietose nebeinu atrasti misto, nebeinu pažinti kažko nauji, tiesiog mieliau lieku nuostabiame viešbutyje, guliu prie baseino ar mėgaujuosi nuostabiu maistu puikiame restorane... Kai kur jau tai pradėjo vykti, tačiau, manau, jog tai normalu, taip ir turi būti. Juk kiek kartų gali eiti tais pačiais keliais kur jau viską matei? Nebėra tikslo, nes nebėra pažinimo džiaugsmo...

APSILANKYMAS FILIPINUOSE

Po kelionės į Indiją skridau į Manilą, Filipinų Respublikoje. Ten taip pat lankiausi jau ne pirmą kartą. Vienintelis dalykas, kas man patinka apie šią kryotį, tai jog ten labai pigu. Niekada nepraleidžiu progos apsilankyti pas dantistą, kuris už niekingą pinigų sumą padaro dantų valymą, o jei turiu problemų ir kamuoja kriesas, tai už dar niekingesnė sumą viską sutvarkoi ir įdeda puikiausios kokybės plombą... Manila puiki vieta masažams, veidpo valymams ir t.t. Daugelis mūsų merginų lekia ten darytis manikiūrų, pedikiūrų ir t.t. Viskas labai paprasta, kokybė puiki, o kaina juokinga...

Labai gaila, jog Manila yra vienas iš tų kelių, kuriuose nelabai yra ką pamatyti ir ten net truputi pavojinga. Net patys vietinisi filipiniečiai, kurių mes turime įguloje, nerekomenduoja eiti kur nors miesto žiūrėti ir pripažįsta, jog nelabai yra ką ten veikti. Norint ką nors matyti reiktų važiuoti už miesto, kur jie turi nepakartojamus paplūdimius ir t.t. Tačiau tam aš neturiu laiko, mūsų vizitas šiame mieste labai trumpas, tam kad norėčiau ten nuvykti, už to miesto, man reiktų bent vienos laisvos dienos, o jos deja neturime...

MIELIAUSIAS GYVŪNĖLIS PASAULYJE IR PASIVAIKŠČIOJIMAS PO ŠOKOLADINES KALVAS

Taigi, Manilą palikau kaip ir visada apsilankęs savo megstamame suši restorane, pasimatęs su dantistu ir pasivaikščiojes po pamėgtą "Robinsons" prekybos centrą... Po skrydžio į Manilą turėjau porą laisvų dienų ir tada tris dienas budėjimų, kurie buvo paeisti į skrydį. Skrydis buvo atgal į Filipinų Respubliką tik šį kartą ne Manilą, o Sebų (Cebu).

Sebų - tai miestas Filipinų Respublikoje aplink kurį yra daug salų. Tai labai populiari atostogų vietą, daugelis europiečių ten skrenda praleisti atostogas, nes galima nuostabiai panadryti po nuostabius koralų rifus, gamta ten nuostabi, oras puikus ir viskas labai pigu. Po šio apsilankybžmo Sebu pagalvojau, kad gal reikia ten pasiplanuoti atostogas... Pagyvensima pamatysim, nes dabar artimiausios atostogos bus išsiilgotoje Bočių žemėje... Tačiau nenukrypkime toli nuo temos ir keliaukime giliau į nuostabųjį Sebu. Šiame skrydyje mes turime vieną arba dvi laisvas dienas šiame mieste. Mano atvej buvo viena laisva diena. Skrydis ilgas, apie dešimt valandų, be miego ir t.t Tačiau keliaiviai visai mieli, nereiklūs, pavalgo ir miega, tada vėl pavalgo ir tada jau reikia leistis... Taigi, skamba ne taip ir baisiai kai pagalvoju. Įgula buvo tokia šiaip sau. Trys japonės, tai aišku, kad jau diongs jos kažkur su savimi ir su niekuo nebendraus, kaip dažniausiai nutinka su tais azijiečiais, ir tada keturi indai, kurie taip pat bendravo tik tarpusavyje, na o likučiuose buvo vienas lietuvis, viena indonezietė, viena marokietė ir viena iranietė. Kai paalvoji ttas tatutų spalvingumas nostabus, kai vienoje skardinėje dėžutėje, kuri skrenda aukštai aukštai, gali rasti tiek daug skirtingu žmonių...

Taigi, tik atvykus į viešbutį pardėjau domėtis ką galima nuveikti šiame krašte. Pats atraktyviasias dalykas, kurį norėjau pamatyti tai buvo mažiausi pasaulyje primatai, lietuvišai vadinami Ilgakulniai (angl. Tarsier), tai mažos ir labai nuostabios bei nepakartojamos bezdžionėlės, kurios yra maždaug 15-20 cm dydžio, na tokios kaip žmogaus kumštis, gal šiek tiek didesnės ir jos turi tokias be galo dideles ir labai išraiškingas akis... Iš tiesų mielas ir jakus padarėlis. Nežinau kiek iš jūsų pamena filmą apie pūkuotus ateivius ir tokį vieną iš jų vadu Gizmo, tačiau tos bezdžionėlės butent tokios. Tai naktinis gyvūnas, kuris dienomis miega, o medžioja naktį. Tai vienintelis iš primatų mintantis vabalais, kartais paukščiais. Jos nevaikšto, jos šokinėja. Jų šulis gali būti iki trijų metrų į aukšti ar į tolį. Gyvena tropiniuose miškuose, ranamos Filipinuose, Tailande ir tuose kraštuose. Šiaip tai yra nukstantis gyvūnas ir jis yra saugomas. Tai labai jautrus gyvūnas. Jei žmogaus ranka jį paglostys po kelių mėnesių jis gali mirti, kas dažiausia ir nutinka, todėl jų liesti nevalia. Tačiau taip pat jie gali būti labai prieraišūs prie žmogaus. Filipinuose jie vadinami namų kaukais, nes kartais apsigyvena žmogaus namuose ir su juo susidraugauja.
Tiesa, dar pamiršau paminėti, jog jų nuostabios didelės akys yra didesnės už jų smegenis, ir jos njuda, jie jų negali pakreipti nei į vieną nei į kitą pusę. Jie jas gali atmerkti ir užmerkti, tačiau jiems tai ne bėda, kadangi jie gali pasukti galvą 180 laipsnių į vieną ar į kitą pusę. Taigi ir nereikia, kad tos akys judėtų. Tai naktinis gyvūnas. Na iš tiesų mielas ir jaukus gyvūnas, panašus į ateivį. Manau užtenka čia tos faunos paskaitos, kas norės, pasiskaitys plačiau internete...

Kokio nuostabumo mažylis

Nu mes labai panašūs

Taigi, tak, kad nuvykti ir pamatyti šiuos gyvnus, reikia plaukti iš Sebu į Bahol salą, kuri yra už dviejų vaandų kelionės keltu. Su dviem merginom nuspredžiame, jog plauksime... Visdėlto naišku kada vėl čia atskrisim. Nes pasirodo tai yra viena iš labiausia mano kolegų, stiuardų, trokštamų krypčių, visi bando ten pakliūti, tik ne visiems pasiseka, o man šis skrydis nukrito kaip aklai vištai grūdas.

Kelionė eltu buvo ilga, tačiau vaizdai pro langą nuostabūs. Nsipirkome ekonominės klasės bilietus, o kai įlipome į keltą, už labai simbolinį mokesti pasikėlėme save į biznio klasę, kur buvo patogesnės kėdė ir oro kondicionierius. Prieš išvykdami išsinuojome ten automobilį, taigi mums atvykus mūsų jau laukė vairuotojas popieriaus lapu rankose ant kurio buvo užrašyta "Remigijus ir kompanija", taigi aš ir mano kompanija įsėdome į puikų automobilį ir patraukėme nuostabiais Bohol salos keliais ieškoti nuostabiųjų Ilgakulnių. Aplankę juos patraukėme link šokoladinių kalvų, kurių deja nelabai pavyko pamatyti, nes pakylus į viršų pradėjo taip stirpiai lyti, jog nebuvo įmanoma išlipt iš automobilio, o per lango stiklą irgi nebuvo matyti, nes lietus buvo beprotiškai stiprus. Tai juk tropikai ir ten net ne lietūs, o liūtys. Tačiau tas šokoladines kalvas mačiau ne iš viršaus. Jos atrodo įdomiai ir pakaknamai įspūdingai. Kodėl vadinamos šokoladinėmis kalvomis, o gi todėl jog kuomet yra sauasis sezonas ir nėra liūčių, tos kalvos patampa šokolado spalvos, nes žolė ant jų neauga, ir kai užlipi į apžvalgos aikštelę, ir ten atsiveria vaizdas su dešimtismis, kalvų, kurios tikrai atrodo, jog yra supiltos iš šokolado...

Šokoladinės kalvos (Chocolate hills)

Po visito šiose kalvose teko skubėti atgal į keltą, nes neturėjome labai daug laiko, pakeliui sustojome pasižiūrėti "žmogaus pasodinto miško" (Men made forest), tai jie vadiną šį mišką, kuris buvo pradėtas sodinti labai seniai, jei erai menu datą, tai 1956 m., tačiau dė to neesu tikras. tai raudonmedžių miškas. Nuostabių, didelių, aukštų ir įspūdingų medžių. Kuomet važiuoji vidurdienį šio miško keliu, medžiai totaliai užgožia saulę ir atrodo, jog saulė nusileido.

Raudinmedžiai aplinkui

Taigi toks asilankymas buvo Filipinų Respublikoje. Nuostabioje šalyje su nuostabia gamta ir nuostabia gyvūnija... Gal visai norėčiau ten sugrįžti ir turėti dvi laisvas dienas, kuomet būtų galima nukeliauti į nuostabų pajūrį psimėgautis Filipinietškos saulės voniomis...

IR DOHOJE GALIMA GYVENTI

Po šios nuostabios kelionės turėjau kelias laisvas dienas Dohoje, tada buvo budėjimai, iš kurių dvi dienas praleidau ant sofos ir nebuvau iškvietsas į darbą, o kitas dvi dienas, na tiksliau trečios dienos naktį skridau į Amritsarą, apie kuriį nieko gero negaliu papasakoti, nes tai tipoškas nemielas skrydis, kurio nelabai kas nori, bet darbas yra darbas ir kartais tenka daryti ne vien malonius skrydžius... Po šio skrydžio dvi dienas Dohoje mėgavausi draugų kompanija, nutiko taip jog visa mūsų šutvė turėjo laisvadienius tomis pačiomis dienomis, taigi buvo labai smagu visus kartu matyti po labai ilgo laiko. Dvi dienos buvo praleistos baseine ir besimėgaujant saulės voniomis, kažkaip pagalvojau, jog rekia patapti rudam, taigi pasižėsime kaip man seksi, iki atostogų Lietuvoje dar turiu porą mėnesių...

Dar kartą įsitikinau, kad Doha, keistas miestas, gyvenu tikrai keistoje šalyje. Čia visą savaitę vyko Flamenko festivalis, kurio pagrindinis organizatorius buvo Ispanijos ambasada Dohoje. Kaip aš ir daugelis jūsų esame pratę, jog tokie festivaliai, kuriuose pasirodo pasaulinio lygio šokėjai, o choreografiją kuria pasaulinio lygio choreografa, yra mokami, tačiau ne Dohoje. Čia tiesiog reikia vieną dieną prieš atvykti ir pasiimti nemokamą bilietą, kad galėtum pajausti ispaniškuosius flamenko ritmus. O visas festivalis buvo organizuojams nuostbiame kultūros miestelyje pavadinimu "Katara", kurį pastatė vietiniai arabai, na tiksliau jie tik mokėjo už projektą ir davė pinigus, miestelį statė juodadarbiai darbinikai iš neturtingų šalių. Tačiau tas miestelis tikrai nostabaus grožio. Taigi buvo labai keista, kad Dohoje kažkas vyksta,l o šiaip jei rimtai, tai čia galima gyventi nuostabūų kultūrinį gyvenimą, nes labai dažniai būna įdomių pasirodymų iš viso pasaulio... Katariečiai gali sau tai leisti...

Tai tiek apie nuostabiąsias keliones šiam kartui, dar manęs už poros dienų laukia sugrįžimas į Šanchajų, o mėnesio gale pirmą kartą skrisiu už Atlanto. Skrisiu į Braziliją į Sao Paulo ir į Argentiną, į Buenos Aires. Labai laukiu šios skrydžio... Bet apie tai kitame įraše kai jau ten pabuvosiu.

Taigi šiam kartui tiek, po labai ilgos pertraukos, nes niekaip nepkalnkė įkvėpimas parašyti šio įrašo. Buvo aplankęs ilgesys. Namų ilgesys. Niekada negalvojau kad taip man ga;li nutikti, bet pasirodo jau tokia to emigranti dalia. Visi mes čia būdami patiriame tą patį jausmą. O aš jau visus metus nebuvau gimtojoje Bočių žemėje. Taigi visų labai pasiilgau...

Kitas įrašas birželį. Tikriausia po tos dienos, kai man stuktels 28 :) Lauksiu gimtadienio dovanų Dohoje.

Iki kito karto

Remis