Gyvenimas juda į priekį

2011 m. balandžio m. 11 d. Gyvenimas juda į priekį

Taigi... Laikas Dohoje ir toliau nenumaldomai bėga į priekį. Diena keičia dieną, naktis keičia naktį, o aš keičiu vieną miestą į kitą, vieną lėktuvą į kitą ir vis nauji miestai, ir nauji veidai... Tai bene vienas iš smagiausių dalykų mano dabartiniame gyvenimo etape. Nauji veidai, naujos pažintys, nauji žmonės, nauji miestai ir naujos kultūros... Pažinimo džiaugmas kiekvieną dieną.

NETIKĖTAS SUPRATIMAS

Kovo pabaigoje septynias dienas buvau įstrigęs Dohoje "ant žemės", be jokių skrydžių, su 5 laisvomis dienomis, kurias davė dosnusis ofisas, tiksliau skrydžio tvarkaraščių departamentas (čia vadinamas rostering). Jis visada sugeba duoti daug laisvų dienų iš eilės, kai tau jų nereikia, nes kai reikia tada gali tik svajoti apie jas... Na bet nieko tokio, jos jau baigėsi, nors, patikėkite manimi, negalėčau sakyti, kad labai jomis mėgavausi. Buvo nuobodu ir netikėtai supratau, kad čia, Dohoje,  negalėčiau laiko leisti ant žemės... Jei draugai išskridę kažkur, tai tada esi vienas dykumoje, nei pasivaikščioti išeiti, nes saulė jau kepina (Europoje ir visame kitame pasaulyje pavasaris grįžta su +15 ir panašiai, o čia dienos metu termomentro stulpelis jau šokteli iki +30), ir nelabai išeisi čia pasivaikščioti gatvėmis ar į kokį muziejų, nes yra tas vienintelis kuriame jau buvau du kartus. Vienintelės pramogos prekybos centrai arba naktiniai klubai. Taigi, vakarais belieka prisigerti, o tas čia nepigiausias planas, taigi įstringi namuose prie teliko arba žiūrėdamas filmus, gerai jei turi prisipirkęs pigių DVD po 1 dolerį iš Bangladešo ar Kinijos... NEsupraskite klaidinai, Doha man patinka, bet tik su tokiu gyvenimo būdu kokį turiu dabar, kai čia būnu minimaliai. Na bet po tų penkių kankinančių dienų manęs laukė nuostabus dalykas, Boeing777 mokymai. Pagaliau! Reikėjo laukti šešis mėnesius kol gavau licenziją skraidyti šiuo lėktuvu. Dabar atsivers nauji keliai, nauji miestai ir nauji žemynai: Australija, Pietų Afrika, Brazilija, Japonija, Kinija o dar po šešių mėnesių Amerika...

PIRMASIS SKRYDIS DIDŽIUOJU LĖKTUVU

Pirmasis mano skrydis šiuo lėktuvu buvo tiesai į Kinija, į Šanchajų... Patikėkit manimi lėktuvas tikrai didelis. Kabinos ilgis viduje yra apie 70 metrų. Taigi, tam kad atskyti į call bell (keleivio skambutį, kai jam reikia kokios stiklinės vandens arba jie nemoka įsijungti šviesos, o baisiausias variantas kad jis tą iškvietimo mygtuką paspaudė per klaidą) man reikia taksi, kad iš vieno galo nuvežtų į kitą... Geriausias variantas būtų paspirtukas... Bet čia tik svajonės... Nei paspirtuko, nei taksi ten nėra, belieka nevaldiškos kojos, kurių man senatvėje prireiks, bet kam tai rūpi...
Dar vienas kitoks dalykasi, nei Airbus lėktuvuose, tai vietos keleivių lagaminams, kurios yra virš jų galvų. Airbus serijos lėktuvuose šios "dėžės" - vadinkime jas taip, užsidaro paprastai. Durys pasikelia į viršų ir tau tiesiog reika jas nuleisti žemyn, o Boeing serijos lėktuvuose ta "dėžė" išvažiuoja iš lubų, tada keliaviai į jas sudeda savo lagaminus, kurie kartais sveria dešimt ir daugiau kg, o pvz ten vienoje toje dėžėje yra kokie trys keturi sunkūs lagaminai, tam kad uždaryti tą dėžę, mums reikia stumti ją iš apačios iš viršų. Įsivaizduokite kaip sporto salėjė kilnojate štangas... Taip mes šios serijos lįktuvuose treniruojame savo bicepsus...

Taigi, pirmasis manio skrydis, kaip jau ir minėjau buvo į Šanchajų...Beprotiški ilgas skrydis, bet ne ilgiuausias koks gali būti. Skrydžio trukmė apie aštuonias su puse valandos į vieną pusę, o atgal kartais gali būti ir iki dešimt valandų. Priklauso nuo vėjo ir t.t. Ultra ilguose skrydžiuose mes turime teisę miegoti, kelias valandas. Boeing 777 turi specialias vietas įgulai, virš keleivių galvų, kur yra aštuonios lovos, taigi einame miegoti pamainomis (aštuoni ir aštuoni, nes dažniausiai šiame lėktuve turime 16 įgulos narių plius du pilotai). Tačiau skrydije į Šanchajų poilsio tose lovose niekas neduoda, taigi realiai tas valandas stumi visaip kaip save linksmindamas, kad tik nepatrauktų miegas. Skrendant į priekį visi planuoja ką ten veiks, o skrendat atgal visi dalijasi nuveiktais darbais ir vakarėlų įspūdžiais... Vakarėliai Šanchajuje tikrai geri ir audringi, visai to nesitikėjau... Vienas puikus dalykas apie Kiniją yra tai, jog ten tikrai pigu.

Jei labai trumpai įterpti apie patį skrydį, tai jis truputi smirdukinis, nes pasirodo kiniečiai nekvepia rožėmis ar žaliąja arbata su jazminais. Jei sėdi savo jump seat (įgulos kėdėje), kuri yra prieš keleivius, kad matytum visą  kabiną,  taigi realiai sėdi veidu į juos ir prieš tave sėdi kokie trys kiniečiai, tai kuomet jie nusimauna batus ir ištiesia kojas prieš tave, kadangi tai avarinio išėjimo zonos (tie kas skraido žino, kad ten vietos tiek, kad galvą gali plauti arba šokių konursus rengti), taigi jie atsidėda, nusimauna batukus, ištiesaia arba nebūnai savo mažas kojytes, o tu atsisėdi į savo kėdę ir jauti kai ašaros teka skruostais nuo to kvapo, kuris sklinda nuo trijų kiniečių kojų... Patikėkit manimi, jūs to nenorėtumėte pajausti... Leidžiantis lėktuvui tokios klaidos nepadariau ir su savimi pasiėmiau kavos maišelį... Padėjo... Niekada negalvojau kad nuo tų mažų kiniečių su mažomis kojytėmis ali taip smarkiai smirdėti...

ŠANCHAJUS - VAKARĖLIŲ IR GERŲ PIRKINIŲ MIESTAS

Taigi, kai jau ir supratote naktis buvo praleista naktiniame klube, kuris labai nustebino savo muzikos, gėrimų ir aplinkos kokybe. Tam kad patektum į klubą gali visai nieko nemokėti, tačiau jie turi specialų pasiūlymą turistams ir visiems nevietiniams asmenims, kurie turi gražias ir didelias akis. Pasiūlymas skamba labai paprastai, susimoki 100 pinigų (valiuta ten - Kinijos ženminbis juanis), gauni specialią apyrankę ir visą vakarą be jokių apribojimų gali geri trijų rūšių kokteilius: atsuktuvą (degtinė su apelsinų sultimis), gin&tonic bei viskį su cola. Manau galite įsivaizduoti kaip viskas baigėsi ir kaip buvo smagu. Į smulkmenas nesileisiu, tik pasakysiu tiek, kad į viešbutį sugebėjome grįžti vienu taksi, kuriame paprastai telpa 4 žmonės, tačiau toje kondicijoje, kurioje mes buvome, į taksi susitalpinome 6... Aišku prieš tai savo lansktumo įgūdžius treniravo šokdami ant baro, buvo ir tokių kurie šoko po baru arba tiesiog nuo jo nukrito...

Truputis miego viešbutyje ir iš pat ankstaus ryto tinkamės su kolege viešbučio vestibiulyje, nes važiuosime apsipirkti į vietinį turgų, na ne turgų, panašiau į prekybos centrą, bet ir tai nebūtų geras apibūdinimas. Manau geriausia apibūdinimas būtų - bazė. Nes ten kažkas panašaus į tokią prekybos bazę kur yra daug kioskų ir visko ko tik širdis geidžia... Patikėkite manimi, tikrai to nesitikėjau. Tai ką esu matęs LT iš didžiosios Kinijos tikrai atrodė baisiai, nekokybiškai ir labai blogai. Manau jie tą visą š... išvežą, o toje bazėje dalykai, kuriuos jie turi yra puikios kokybės, kur neatskirsi klastotės nuo originalo... Įsitikinau, kad tie kiniečiai ir jų vaikai su tomis mažomis savo rankytėmis gali padaryti daug gražių ir gerų dalykų... Nors mažos kojytės ir nekviepia, tačiau rankytės dirba gerai :)

Vieną dalyką, kurį tikrai padarysiu grįžęs ten, tai  pasisiųsiu paltą... Taip, paltą ir gal dar kažką gražaus, nes tie kiniečiai su tomis savo mažomis rankytėmis siūna puikius drabužius pagal tavo išmatavimus, o kaina juokinga. Palto pasiuvimas su medžiaga ir darbu kainuoja apie 200 litų. Modelį pasirenki pats, vat pamatei žurnale tai kas patinka, iškirpai nuotrauką ir nuvežiai jiems. Po dviejų savaičių gali atvykti pasiimti tai ką užsisakei... Siūlės tobulos, viskas nerealiai gerai padaryta. Pasisiųti kostiumą, marškinius, kelnias, paltą... Ten jie gali padaryti viską. Taip pat su bet kuo ką nori nusipirkti. Išsikarpai iš žurnalų laikrodžių, rankinių ir viskokias kitokias nuotraukas, nuvyksti enai, parodai jiems foto, o iš po prekystalio jie tau ištraukia tai ko tu norėjai...

Taigi realiai tiek ten to Šanchajaus ir buvo, nes ažkaip nelabai yra ką ten žiūrėti, kitą kartą gal pavyks nuvykti pasižėti jų TV bokšto ir jūrų muziejaus (atrodo jie jį ten turi). Iš principo Šanchajus patiko... Dar reikia aplankyti Kantoną ir būtinai Pekiną, kur jau keliausiu prie didžiosios sienos ir į uždraustąjį miestą, tačiau tai planai ateičiai...

SUGRĮŽIMAS Į MILIMĄJĄ EUROPA

Kovą pabaigiau skrydžių į Kopenhagą ir taip pradėjau balandį. Kaip visada nuostabu grįžtį į Europą. Nors ir vėsu tenai tačiau nepakartojamas jausmas. Aš visada karotju sau ir sakau kitiems, tegul jie man duoda bent vieną skrydį į Europą ir tada aš galiu skraidyti bet kur kur jie tik nori, bet kokį trumpą pirmyn atgal skrydį į bet kur, Indiją, Pakistaną ir t.t. Tiesiog bent kartą per mėnesį noriu grįžti į civilizaciją, kur yra skanus vynas, puikus maistas ir t.t. Kopenhaga nuostabus miestas savo architektūra, žmonėmis, maistu ir viskuo kitu.

Kaip ir pridera atvykus į Kopenhagą, būtinai reikia pamatyti populiariąją Undinėlę, kuri irgi svečiavosi Šanchajuje. Čia, Kopenhagoje, šaltame ir drėgname mieste, kuris apgaubtas apsiniaukusio ir pilko dangaus, ji sėdi ant kranto ir kažko laukia...

Labai tikiuosi, kad į Kopenhagą pavyks sugrįžti tada, kai viskas sužaliuos, nes manau, jog tuomet ten nepakartojamai gražu, parkai, gėlynai ir visas grožis žydi...

Gauti šį skrydį, man užtruko šešis mėnesius. Nuo pat pirmos dienos, kai tik turėjau galimybe prašyti skrydžių (bidinti), buvau atkaklus, ir tai truko šešis mėnesius kol gavau. Taigi nenuleisiu rankų ir toliau reikalausiu šio skrydžio. Noriu grįžti į miestą, kuriame vis dar gyva H.K. Anderseno dvasia...

TRUMPIEJI "PUIKIEJI" SKRYDŽIAI

Taip smagiai pabaigiau mėnsesį su puikiu skrydžio, o naujo mėnesio pradžia laukė "puikieji" skrydžiai į Indijos žemyną... Amritsarą ir Peševarą... Tada keikiausia, bet dabar kai pagalvoji ne taip ir blogai buvo, tačiau pakartoti šių skrydžių artimiausiu metu nenorėčiau... Tie visi Indijos žemyno sektoriai varginatys. Į juos skrendame naktimis, vis alvoju kodėl? Gal todėl, kad niekas nematytų jog šimtus indų gabename namo ir atvežame kitus šimtus į Dohą?  Juokauu, taip yra dėl laiko zonų, tiesiog taip sudėlioti tvarkaraščiai dėl jungtinių skrydžių tarp Europos ir Azijos.
Šiuose :puikiuosiuose" skrydžiuose keliaiviai nemoka naudotis tualetais, nežino kur reikia atsisėsti ir kaip susirasti savo vietą, kuri parašyta ant bilieto, taigi Jūs galite įsivaizduoti, kai skrendi lėkktuvu, kuriame yra 275 vietos, ir tu kiekvienam turi parodyti kur jis turi sėstis, taigi jau pirmojoje skrydžio stadijoje, kuri yra ant žemės, kai jie turi rasti vietą, tu esi nusivaręs nuo kojų... Nei rankyčių, nei kojyčių nebejauti, nes kaip tyčia jie dar ir mažiukai, na bent jau didžioji dalis, o keliauja su sunkiais nešuliais. Taigi didžioji dauguma jų, nepasiekia padėti savo nešulio į lagaminų vietą esančia virš jų galvų, štai kam avialinijos turi reikalavimą, jog stiuradainištiesta ranka turi pasiekti 212 cm., tam, kad galėtume laisvai ir be jokio vargo padėti indų lagaminus į jų vietą. Nežinau ką jie ten vežasi. Kartais gali pamatyti, jo tai saldumynai, maistas. i kurie gabenasi kanistrus, nežinau kam jie juos naudos. Tačiau vienas iš dažniausiu bagažų ir didžioji keliaivių dals jį turi tai - čemodanas, net nežinau kaip tai lietuviškai turi skambėti, bet toks senovinis, kur sovietiniais laikais visi vyrai turėdavo. Kažkaip vat man kyla prisiminimai iš vaikystės...

PO TAMSIŲ DIENŲ VISADA ATEINA ŠVIESIOS. IR TRUPUTI APIE SISTEMĄ

Taigi atlaikiau šiuos du skrydžius ir panašu, kad visas mėnuo bus ne toks jau ir blogas. Vat grįžau iš Bankoko, kur praleidau nuostabiai laiką su drauge, dirbusia čia. Tačiau ji nusprendė mus palikti, susipakavo daiktelius ir tiesiogine to žodžio pasme pabėgo. Čia taip nutinka dažnai. Žmonės nusivilia, nepakelia streso ir dar visokios kitokios priežastys, todėl pabėgti yra geriausias variantas. Nes jei norėsi gražiuoju palikti kompaniją tada reiks mokėti kontrakto nutraukimo baudas ir t.t. O vat ėmiai per savo laisvas dienas, susikroviai daiktus. Dieną ar dvi prieš tai išsiuntei siuntinius namo, o tada su lagaminais per laisvas dienas iškeliauji namo. Jie gal ir ieškos tavęs, gal paskambins ar kažkas panašaus, bet tuo viskas ir baigsis. Milijonas ir viena istorija yra apie tokius atvejus.

Dar vienas labai keistas ir įdomus dalykas apie Bankoką, ko nežinojau ar nepastebėjau kai buvau ten pirmą kartą. Šį kartą pastebėjau tai dėl, to kad buvau su Alisse. Ji atkreipė mano dėmesį į tai. Vaikščiojome gatvėmis ir staiga ji sako, -sustok ir paklausyk. Nesupratau kodėl ir kas vyksta, girdėjau kažkokią tai muziką. Vėliau ji man paaiškino, jog Bankoke 8  ryte ir 6 vakare gatvėse leidžia jų himną. Įdomiausias dalykas tai, jog kuomet groja himnas visi sustoja pagerbti savo šalį. Ar galite įsivaizduoti, Bankokas judrus ir žmonių pilnas miestas ir staiga šešta valanda vakaro, užgroja himnas ir visas tas skruzdėlynas gatvėse sustoja... Visi sustingsta keliom minutėm tyloje kur skamba tik himnas... Nuosabus vaizdas, mieste stoja tyla ir viskas sustoja (išskyrus mašinas) tom keliom minutėm ir tik staiga kai muzika baigiasi miestas vėl atgyja ir visi tęsia savo kelionę... Tikrai keistas ir įdomus vaizdas...

LIETUVAIČIŲ POPULIACIJA DOHOJE AUGA

Smagus dalykas tai, jog lietuvaičių gretos didėja. Ir mūsų vis daugiau ir daugiau. Prieš kelias dienas surengiau pietus savo namuoe. Atskleidžiau draugams savo kulinarinius sugebėjimus. Gaminau čilį troškinį, kurį ragavo 8 žmonės. Buvo tarptautiniai pietūs, kuriuose dalyvavo: trys lietuviai, slovakas, rusas, prancūzas, kosta rikieties, brazilė. Ar galite įsivaizduoti prie vieno stalo tiek daug skirtingų tautybių... Tai nuostabu, tai yra tai apie ką kalbėjau pradžioje. Pažinimo džiaugsmas. Mano kulinariai gebėjimai buvo įvertinti labai gerai... Smagiausia dalyas buvo tai, jog galėjau pasišnekėti lietuviškai, nedažnai pasitaiko proga tai padaryti. 

KELETAS LINKSMŲ FAKTŲ IR ISTORIJŲ

Žinau, kad dar kažko neaprašiau, ką planai Jums papasakoti, bet jau nieko nepadarysi, pamiršau tai pamiršau, kitą kartą jei tik prisiminsiu, kažkaip reikia pradėti užsirašinėti ką turiu paminėti savo istorijose, o paaiga viena linksma istorija iš stiuradų gyvenimo, kurią man papasakojo viena mergina, lenkė, su kuria skridau į Šanchajų ir Bankoką.

Prieš gerus metus, kai ji lankėsi Paryžiuje, su vienas mergina iš Slovakijos planavo keliauti į miestą ir susipažinti su Paryžiumi. aigi planavo aplankyti Eliziejaus laukus, Eifelio bokšta, Triumfo arką, o jei dar turės laiko ir Luvro muziejų. Visis sustarė susitikti viešbučio vestibiulyje, atėjo juodvi ir dar viena mergina iš Malaizijos, kuri bvo skaidžiusi prieš tai Malaizijos avialinijose kokius šešis metus ir su Kataro avialinijomi tuomet ji skraidė apie porą metų. 

Merginos pasidalino su ja savo dienos planu, ir pasiteiravo ar ji prisijungs. Ji joms atsakė, jog turi kitų planų, keliaus į Louis Vuitton parduotuvę pirkti rankinuko, nes Pažryžiuje pirgiausia. Taigi merginos jis labai nespaud eiti kart, tačiau mergina joms dar davė ir patarimų:

- Mergaitės, - sako ji, - būtinai aplankykite stiklinę piramidę, ji čia labai populiari.

Merginos tik susižvalgė nes iš pradžių nelabai suprato apie ką eina kalbą, o toji tęsė toliau:

- Na jis yra centre, labai populiarus turistų lanymo objektas.

Tada mergina iš lenkijos paklausė:

-Tu turi galvoje Luvrą?

- Na nežinau kaip ji vadinasi, bet tai labai įimi piramidė, beveik tokia pat kaip egipte, tik kad šiiš stiklo, būtinai ten nueikite. - Užbaigė pokalbį ,mergina ir iškeliavo pirkti Louis Vuitton rankinės.

Vat Jums ir anekdotas iš tikros gyvenimiškos istorijos, Kai pagalvoji tai tikriausiai būtų smagu, jei nebūtų graudu... Tačiau čia tokių istorijų nutinka mums daug. Ypatingai man ir kitiems, kurie yra iš Rytų Europos, nes nelabai žmonės žino, kur mūsų šalys yra. Viena mergina aiškino kur yra Slovakija, tai kai jai nusibodo azijiečiams aiškinti kur tai, ji pradėjo jiems sakyti, og Slovakija tai sala, esanti Indijos vandenyne, tokia pat kaip Maldyvų ar Seišelių salos... Ir visi azijiečiai, kurie nežinojo kur yra Slovakija, manė, jog tai sala... Vat taip smagiai mes ir gyvename...
Dar vienas neatskytas ir man tikrai nesuprantamas klausimas tai baltos kojinės. Kažkaip  maniau kad ta mada jau baigėsi, bet gal tik Europoje, o gal tai vėl grįžta.Vat čia visi indai ir net kai kurie arabai, kurie dirba ofisuose, dėvi juodas kelnias, baltus marškinius, juodus batus. Viskas skamba taip galantiškai, puikus kontrastas klasika tarp juodo ir balto, tačiau prie viso šio klasikinio apdaro jie dėvi baltas kojines... Nesuprantu kodėl taip... Bet čia tik šiaip mažas juokingas ir man neabai suprantamas dalykas.

Šia smagia nata ir baigsiu šį netrumpą įrašą linkėdamas Jums visiems gražaus pavasario... O aš dar šį mėnesį skrisiu į Maldyvų salas, Dar Es Salamą, Kasablanką ir Štutgartą. Būtinai Jums prašaysiu apie patirtus įspūdžius ir nuotykius tenai.

Linkėjimai visiems visutėliams....

Jūsų

.rem